Tačiau Lietuvoje šiandien lengviau yra pasislėpti nuo žinių apie euro įvedimą po trijų savaičių, arba nuo žinių, kas ką pasiuntė tolima kryptimi pramogų pasaulyje, negu nuo tos muilo operos, išaugusios į tragediją su ūbavimais „kaip mūsų visuomenė nusirito iki tokio gyvenimo“. Aš neturiu nieko prieš buvusį gimnazijos direktorių.
Geriausios mokyklos Lietuvoje statuso niekas šiaip sau, kaip Dievo dovanos, negauna – esu tikras, tai buvo dešimtmečių darbo rezultatas.
Dar daugiau, aš esu linkęs manyti, kad mokymo įstaigos vadovas, net nepriklausomai nuo statuso ar nuopelnų, privalo turėti teisę nustatyti taisykles mokykloje, kokias mato esant reikalinga. Manau, kad jis taip pat privalo turėti teisę per daug nesiaiškindamas vyti lauk tuos, kas taisykles pažeidžia, ir jis turi būti paskutinė instancija, sprendžianti, kas mokosi jo mokykloje, o kas susirenka daiktus ir eina lauk.
Tačiau aš ne apie mokslus. Aš apie šią psichozę, sužibusią šalyje kaip Kalėdų eglutės (ten, kur jos su lemputėmis): tautos dalis rado šalyje naują auką ir tragediją, ir puolė vaitoti ir skelbti apibendrinimus, kokių šalyje nebuvo nuo Violetinės Klonio Tragedijos laikų.
Prieš tai, jei prisimenate, dar buvo visuotinis gedėjimas ir įniršis dėl mergaitės, kuriai teismas neleido pasilikti su jos mama Inga Rinau ir leido išvežti Vokietijon. Pastaruoju atveju irgi ant barikadų kilo balsingos moterys ir net kai kurie vyrai, skelbiantys apie tai, kaip šalyje sumindytas ir apspjaudytas teisingumas.
„Lietuvos rytas“ cituoja B.Burgio žodžius: „Geriau mirti stovint negu gyventi priklaupus“, ir perskaičius išnyra Pilėnų ir Margirio vaizdai. „Geriau mirtis, negu vergovė“.
Net baugu skaityti, kol įsigilini. Įsigilinus matyti, kad tai vienos mokyklos vieno vadovo konfliktas su mokine, arba, tiksliau, mokinės tėvais, kuris sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus ir susiformavusią praktiką. Akivaizdu, kad sprendimas nevienodai patinka abiems pusėms – o jūs žinote tokių konfliktų, kur abi pusės būtų visiškai patenkintos sprendimu?
Panašiai buvo Mildos Dargužaitės ir jos darbdavių, Ūkio ministerijos, konflikto atveju. Drama išsipūtė, pralenkdama televizijos šokių konkurso siužeto įtampą, ir tai, kas buvo tik darbdavio ir darbuotojos konfliktas (kai pastaroji neatitiko pirmojo lūkesčių), tapo nacionaline tragedija, išdraskiusia sielas ir sujaukusia protus baisiau, nei šildymo kainos.
Kai kurie žmonės tiesiog nemoka pralaimėti ar pripažinti, kad ne visada viskas gyvenime būna taip, kaip jie mano esant nusipelnę.
Mano supratimu, Lietuvos Respublika yra puiki šalis, nes nėra pasiruošusi įstatymų taikyti skirtingai tiems, kas nusipelnė daugiau ir yra jausmingos minios iškelti į Šventųjų Karvių gretas. Man tai kaip tik patinka šioks toks vokiškas, bejausmis įstatymų ir procedūrų taikymas: teisingumas, jis visada šiek tiek nejautrus ir jo vykdymas nelabai primena televizijos laidas apie bėdų turgų ir apie „atleisk“.
Lietuvoje šventų karvių nėra daug: iš vaikštančių šia žeme toks šiuo metu yra Rolandas Kazlas (išėjusių gal neminėsiu, nes negražiai atrodytų). B.Burgis dabar yra oficialiai priimtas į jų gretas, nes tūkstančiai jį laiko kankiniu ir vos ne politiškai persekiojamu, o mums tik duok kokį kankinį, ypač prieš Kalėdas, kai maža saulės, šalta ir liūdnos nuotaikos.
Lygiai taip pat kažkada į padanges pakilo Rolandas Paksas: kankinio ir sistemos nuskriaustojo korta švystelėjo ryškiai, kaip kometa, bet labai trumpam. Miniai kankiniai nusibosta. Kaip sakė vienas iš autoritetų „Sopranuose“: nesiskųsk, nes niekam neįdomu.
B.Burgis yra patyręs pedagogas – labiau patyręs, nei daugelis jį palaikančiųjų žmonių, dabar braukančių pykčio ir atjautos ašaras. Manau, jo sugebėjimai bendrauti su žmonėmis, bent jau mokyklos ribose, yra išskirtiniai – antraip neturėtų tiek daug buvusių auklėtinių, kurie už jį dabar puola kryžiumi.
Turėdamas dabar laisvo laiko, galėtų šiek tiek pasidomėti bendravimo su žiniasklaida įgūdžiais ir pasklaidyti tos pačios Mildos Dargužaitės pastarųjų mėnesių istoriją apie tai, kaip greitai nušliuožiama nuo autoritetų Olimpo iki supermamų klubo.
Ten labai gera pamoka apie tai, kaip teisingus darbus dirbęs žmogus, nežinodamas ir nepajutęs, kada reikia liautis savęs gailėjus ir visiems pasakoti, kaip jį nuskriaudė, labai greitai tampa karikatūra ir pajuokos objektu.
Man labai nesinorėtų, kad gerbiamas pedagogas būtų prisimenamas ne kaip žmogus, kuris davė puikaus mokslo pradžią tūkstančiams, o kaip tas, kuris davė tūkstančius interviu apie savo asmeninę tragediją, kol jo visi nustojo klausytis.
