Paskutinį šių metų mėnesį vilnietis D.Mažintas koncertuos užsienyje. Per kiekvieną iš trijų koncertų 32 metų pianistas uždirbs apie 7 tūkstančius litų.
„Kad užsidirbčiau grodamas, baigti akademijos man net nereikėjo“, – teigė buvęs kultūros viceministras, iš posto pasitraukęs kilus skandalui.
Paaiškėjo, kad pianistas yra baigęs tik 10 vidurinės mokyklos klasių. 2001 metais stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) jis pateikė padirbtą atestatą.
Šį rudenį muzikantą užgriuvę nemalonumai dar nesibaigė.
Nors D.Mažintui dėl senaties pavyks išvengti teistumo, jam turbūt teks akademijai grąžinti 35 tūkstančius litų, kurie buvo išmokėti kaip stipendija.
Be to, prokurorai prašo, kad Švietimo ir mokslo ministerija apskaičiuotų, kiek valstybei kainavo jo studijos akademijoje.
Vilniaus apygardos prokuratūra jau kreipėsi į teismą, kad būtų pripažinti negaliojančiais pianisto įgyti fortepijono bakalauro ir magistro, pedagogikos magistro ir meno licenciato diplomai.
Išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ D.Mažintas atskleidė šio skandalo ištakas.
Užgauliojo dėl rusiškų šaknų
– Kodėl jūs nebaigėte dvylikos vidurinės mokyklos klasių? – „Lietuvos rytas“ paklausė D.Mažinto.
– Gimiau muzikų Janinos ir Juozo Mažintų šeimoje. Kai man buvo septyneri, tėvai dramatiškai išsiskyrė. Dėl to labai išgyvenau.
Likau gyventi su moterimis: močiute, mama ir pora metų jaunesne seserimi Vilija.
Ilgai su tėvu nebendravau – jis gyveno JAV, vėliau persikėlė į Angliją. Pabendraujame labai retai.
Nuo vaikystės buvau uždaras, o tėvų skyrybos buvo priežastis, dėl kurios dar labiau užsisklendžiau. Tuo metu, apie 1990-uosius, ėmiau patirti ir bendraamžių patyčių.
Amžinatilsį močiutė, praeityje žinoma chorvedė Nadežda Kazakauskienė, buvo kilusi iš Rusijos. Turiu rusiško ir žydiško kraujo.
Tuomet, Atgimimo metu, kiti vaikai ėmė mane užgaulioti, kad esu rusas.
Buvau muzikalus, nuo vaikystės domėjausi muzika, būdamas penkerių metų jau skambinau pianinu. Močiutė ne tik mokė mane groti. Ji pasakodavo apie meno kryptis, epochas, kompozitorių gyvenimą.
Iš pradžių norėjau lankyti sporto mokyklą. Močiutė matė mano muzikinį talentą, bet buvo išmintinga ir pasiūlė kompromisą: leido stoti į sporto mokyklą, tik turėjau pažadėti, kad jei nepavyks, pamėginsiu stoti į M.K.Čiurlionio menų mokyklą.
Į sporto mokyklą neįstojau, o garbės žodis mūsų šeimoje buvo svarbus, todėl turėjau vykdyti močiutei duotą pažadą. Į parengiamąją M.K.Čiurlionio menų mokyklos klasę įstojau be problemų.
Anksti pradėjau maištauti. Kaip sakiau, matyt, tai lėmė ir skausmingos tėvų skyrybos.
Norėjau groti, menų mokykloje tam turėjau nepakankamai laiko. Ten – vergovinė santvarka. Bendrųjų dalykų kursas lygiai toks pat kaip ir kitose bendrojo lavinimo mokyklose.
O juk tenka mokytis papildomų disciplinų: muzikos harmonijos, muzikos istorijos. Dar būdavo ir individualios pamokos, koncertai.
Turėjau daug groti savarankiškai ir dar paruošti pamokas. Susimąsčiau, kad arba stengsiuosi tobulėti kaip pianistas, arba būsiu niekas. Todėl ėmiau priešintis sistemai.
Pasitaikydavo, kad ateidavau į mokyklą tik groti, o į bendrojo lavinimo pamokas neidavau. Mokytojas liepdavo eiti į pamoką, aš nepaklusdavau. Už tai man rašydavo vienetą.
Tris mėnesius nėjau nė į vieną bendrojo lavinimo pamoką. Aštuntoje klasėje pirmajame trimestre turėjau visus vienetus – net iš kūno kultūros.
Tačiau aštuonias klases baigiau, į devintą buvau perkeltas.
Pamokose niekada neišgirdau paaiškinimų, kodėl privalau mokytis matematikos arba geografijos, jei noriu būti muzikas. Atsakymas buvo vienas: kad įstotum į aukštąją mokyklą.
– M.K.Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas nėra įsitikinęs, ar aštuntoje klasėje mokėjote daugybos lentelę.
– Tikrai mokėjau. Pabandykite pasiaiškinti, ar kuris nors aukštas pareigas einantis politikas ką nors dabar žino apie Isaaco Newtono dėsnius.
Ar politikai dabar išlaikytų brandos egzaminus? Juk didžioji dalis žmonių, jei gyvenime su tuo nesusiduria, pamiršta tai, ko mokėsi. Tad kam to reikia?
Pats daug skaičiau, mėgau klasikus, antikinę filosofiją, turiu sukaupęs didelę biblioteką.
Mokytojų atsakymai, jog man reikia mokytis bendrojo lavinimo dalykų, kad įstočiau į universitetą, atrodo absurdiški.
Aš ne tik įstojau į aukštąją mokyklą, bet ir turiu 4 diplomus.
Paauglys elgėsi nepavyzdingai
– Ar todėl, kad piktybiškai nelankėte pamokų, po aštuonių klasių buvote pašalintas iš menų mokyklos?
– Tai viena priežasčių. Buvau pasiutęs paauglys.
Prie mokyklos buvome įsirengę šilumos mazgą – ten grodavome gitara, rūkydavome. Vadindavome jį „kamorke“, iš kurios niekaip negalėjo mūsų išvaikyti.
M.K.Čiurlionio mokykloje vis buvau svarstomas dėl nepavyzdingo elgesio, o tai man buvo nė motais.
Galiausiai turėjau palikti mokyklą.
– Mokyklos direktorius tvirtino, kad jūsų nedomino ir muzikinės disciplinos, pavyzdžiui, solfedis ar harmonija. Esą jūs tik norėjote groti fortepijonu.
– Netiesa – turėjau absoliučią klausą. Diktantus rašydavau išklausęs vos du kartus. Tai diktantai, kai mokytojas groja kūrinį, o tu turi užrašyti jį natomis: metrą, tonaciją.
Geri mokiniai, mokėję teoriją, bet neturėję tokios klausos kaip aš, diktantus parašydavo paklausę kūrinį aštuonis ar devynis kartus.
Aš teorijos nesimokydavau, bet diktantus rašydavau dešimtukui. Mokytoją tai nervino.
Pats užsidirbdavo pinigų
– Kaip į jūsų nenorą mokytis bendrųjų dalykų žiūrėjo motina ir močiutė?
– O ką jos galėjo padaryti? Jos sakydavo, kad mokytis privalau, bet jų neklausiau.
Kai buvau septyniolikos metų, iš viso išėjau iš namų.
Norėjau būti nepriklausomas ir pats save išlaikyti.
Indų niekada neteko plauti. Grojau viename restorane – tais laikais gerai uždirbdavau.
– Kai buvote pašalintas iš menų mokyklos, ar kur nors dar siekėte vidurinio išsilavinimo?
– Porą klasių mokiausi vienoje vidurinėje mokykloje Antakalnio rajone Vilniuje.
Vėliau turėjau labai svarbių koncertų ir festivalių užsienyje, todėl pamaniau, kad mokslai palauks.
Kai buvo šešiolika, gavau stipendiją ir išvykau į vasaros mokyklą Aspene (Kolorado valstija, JAV).
Ten mokiausi pas Naujosios Anglijos konservatorijos Bostone (Masačusetso valstija, JAV) dėstytoją. Tai – viena garsiausių konservatorijų pasaulyje.
Tas dėstytojas iškart man pasiūlė atvykti studijuoti į Bostoną. Pasakiau, kad nesu baigęs vidurinės mokyklos. Bet jis tvirtino, kad brandos atestatas man nėra būtinas, nes jis žinąs, ką sugebu prie fortepijono.
Ilgai svarsčiau, bet vis dėlto norėjau likti Lietuvoje, nes be galo myliu Vilnių.
Būdamas Aspene pamačiau kitokią, mokymosi namuose, sistemą. Ji man patiko, todėl grįžęs į Lietuvą ir pats ją išbandžiau – savarankiškai mokiausi namuose.
Pats labai daug skaičiau, samdžiausi specialistus: pas mane ateidavo matematikos, fizikos, anglų kalbos mokytojai. Jiems mokėjau iš savo uždirbtų pinigų.
Po kiek laiko įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
– Pateikęs suklastotą brandos atestatą?
– Įstojau kaip tarptautinių konkursų laureatas. Man nereikėjo laikyti jokių bendrųjų egzaminų. Išskyrus harmonijos testą ir fortepijono egzaminą.
O visus dokumentus, kurių reikėjo, akademijai pateikiau. Jūs norite pasakyti, kad paauglys gali nusipiešti brandos atestatą?
– Padirbtą dokumentą galima neteisėtai įsigyti.
– (Tyla.)
– Ar visus metus studijuodamas gaudavote stipendiją?
– Taip, nes mokiausi gerai.
Sunku buvo tik iš pradžių
– Ar akademijoje gauti diplomai dabar jums reikalingi?
– Tai popierius. Nemanau, kad jie turi įtakos žmogaus žinioms.
Puikiai jaučiausi akademijoje – man patiko aplinka, paskaitos, dėstytojai.
Ten turėjau puikias sąlygas groti gerais instrumentais.
Vėliau gavau patvirtinimą, kad mokslus baigiau. Vis dėlto tai tik popierius.
– Tai kodėl norite turėti diplomus?
– Nemaniau, kad tapsiu kultūros viceministru. O aukštojo mokslo diplomas tam buvo reikalingas.
– Kam jums reikėjo to posto? Juk rizikavote, kad istorija dėl atestato išlįs į dienos šviesą.
– Esu ne tik pianistas. Svajojau matyti Vilnių kaip kultūros centrą – tokį, koks jis buvo prieškariu.
Su kolega įsteigėme viešąją įstaigą „Culture Live“, kad populiarintume klasikinę muziką, atvežtume į Lietuvos sostinę pasaulinio garso atlikėjų.
Ši mano veikla darė įspūdį kai kuriems politikams. Socialdemokratai man pasiūlė tapti kultūros viceministru.
O apie galimą skandalą negalvojau. Niekada nesigailėjau dėl nieko. Net ir ši istorija man davė tam tikros patirties.
– Ar savo dvejų metų sūnui Patrikui leistumėte nebaigti vidurinės mokyklos?
– Kiekvienas pasirenka savo gyvenimo kelią.
Tėvų pareiga paruošti vaiką pradiniam gyvenimui, bet kiekvienas pats sprendžia, kokiu keliu toliau eiti.
Mano pasirinkimas toks buvo ir dėl tėvų skyrybų.
– Kaip, tikitės, baigsis jūsų skandalinga istorija?
– Iš prokuratūros nesu gavęs jokio oficialaus rašto.
Tačiau šią situaciją dabar vertinu ramiai. Sunku buvo tiktai iš pradžių.
