Jūžintų J.O.Širvydo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Audronė Gabienė džiaugiasi tokiu įvertinimu, labai svarbus jai ir kolegų didžiavimasis garbinga vieta reitinge.
55 metų A.Gabienė lietuvių kalbą ir literatūrą dėsto jau 30 metų. Širdį jai glosto ir tai, kad šiemet abiturientai, laikydami valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, pasiekė aukštų rezultatų. Egzamino balų vidurkis – 78,6.
2014-aisiais ši mokykla pagal lietuvių kalbos egzamino rezultatus atliko stulbinamą skrydį – reitinge iš 254-os vietos pakilo į antrąją.
– Kaimo mokykla pralenkė ne vieną Vilniaus ar Kauno gimnaziją, kurių pavadinimus atmintinai moka visa Lietuva. Kaip reagavote į šią žinią?
– Tai rodo, kad ir nedidelėje kaimo mokykloje yra perliukų, su kuriais smagu dirbti, kurie nori mokytis. Su jais skaitome knygas, važiuojame į teatrą.
Daug kas mano, kad kaimas miręs. Tačiau mūsų kraštas gyvas, jame daug šviesulių, – lrytas.lt kalbėjo lietuvių kalbos mokytoja A.Gabienė.
– Ko reikia, kad mokytojo ugdomi mokiniai pasiektų aukštų rezultatų?
– Atsakomybė – didžiulė, ypač dėstant vyresnėms klasėms. Pats turi būti asmenybė. Ne egzaminas yra esmė. Mes dirbame, kad vaikai žmonėmis užaugtų.
Reikia mylėti ir vaikus, ir savo dalyką. Neįsivaizduoju savęs kitoje vietoje. Tik mokykloje. Mūsiškė – maža, bet čia daug nuostabių mokinių.
– Kai kurie jūsų kolegos streikuoja. Ar išties mokytojui nerodomas deramas dėmesys, derama pagarba?
– Mūsų mokykla nestreikuoja. Galima daug kalbėti apie pagarbą mokytojui. Visi juk pagalvoja, kas būtų, jeigu būtų? Tačiau niekas nesikeičia, o dirbti juk reikia. Vaikai kenčia, kai mes politikuojame.
Žinoma, taip norėtųsi ir įvertinimo, ir paskatinimo. Ir kad mokytojas užimtų kitokią vietą. Mes tikrai ne ten, kur buvo prieškario mokytojas. O juk mokytojas yra tas, kuriam ant pečių – jauno žmogaus gyvenimas.
Tačiau negaliu sakyti, kad manęs negerbia. Aš esu labai laiminga.
– O kas jus mokė, kas jums tapo autoritetais?
– Baigiau Vilniaus universitetą, man dėstė profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Ir studijuodama, ir jau dirbdama mėgdžiodavau net jos balsą ar judesius. Ir savo lietuvių kalbos mokytoją labai myliu. Tai Ukmergės rajono Želvos vidurinės mokyklos mokytoja Zita Kriaučiūnienė. Ji mane pavedėjo ant šito kalnelio ir aš nenusileidžiu tiek metų.
