Tauta, kuri gyvena ant Lietuvoje žemės, yra Europos pokarinė tauta. Ta žemė sukruvinta, patyrusi totalitarinį režimą, pažeminimą. Lietuvos žmonės pamena, kaip tankai čia važinėjo, žino, kas yra juoda, o kas – balta. Jie dar turi geopolitinę žiūrą. Pastebėję kokį nors politinį judesį, bando įžvelgti visumą. Jie prisimena, kaip tėvai žuvo. O jei tu esi trečioji pokarinė karta Vakaruose, tau tai visai neįdomu, tu neturi jokios patirties. Bet dabar vėl grįžtama prie istorijos.
Tokiomis įžvalgomis Krašto apsaugos ministerijoje organizuotoje diskusijoje ir kasmetiniame „Lietuvos metinės strateginės apžvalgos“ pristatyme dalijosi Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis.
Diskusija nuo temos apie tai, ką Lietuvai davė narystė Europos Sąjungoje (ES) nuskrypo neatsitiktinai – ambasadorius teigia, kad dabar Lietuva ir jos požiūris Amerikai itin įdomus. Svarbiausi procesai vyksta šiame regione, kuriame Lietuva nėra tik paprasta stebėtoja.
Lietuvos strategiją rašė Briuselis
Pasak ambasadoriaus, dar prieš stojimą į ES Lietuva jau turėjo gerą strategiją, kuri, beje, buvo parašyta Briuselyje.
„Viskas buvo surašyta juodu ant balto, ir mes jau žinojome, ko norime. Visos ministerijos buvo sustyguotos, surašyta kas ir ką daro, kokie pinigai skiriami. Iki įstojimo buvo ramu ir aišku – štai jums botagas, morka ir pirmyn. Problemos prasidėjo, kai įstojome. Ir - ne iš karto. Tiesa pasakius, net įstojus mes vis dar esame stojimo į ES stadijoje. Euras, energetinio integravimosi procesai – mūsų derybinio įsipareigojimo dalis“, - teigė Ž.Pavilionis.
„O kas po to, kokia mūsų misija, kokia valstybės strategija“, - klausė pranešėjas. Pasak jo, popiežius Jonas Paulius II prieš mirtį paskutiniame kūrinyje akcentavo, kad ES yra praradusi kryptį.
„Visi lyg ir supranta, koks procesas turi būti, bet nesuprantama kodėl, kokia prasmė, kokia vizija. Ar žinome kryptį, kuria judame? Ar dominuoja pragmatinis verslo ar valstybės interesas? Juk labai dažnai komerciniai interesai prieštarauja valstybiniams.
Tai kur mes, maža Lietuvėle, einam?
Briuseliui staiga atsivėrė akys, kad nesupranta, ką jie daro, kur eina. Plečiamės toliau, ar ne?
1963 metais turkai pateikė prašymą stoti į ES, o mes iki šiol nežinome, ką daryti su tais musulmonais. Ką daryti su ta Ukraina? Be saiko ten kišame pinigus, bet neaišku, taps jie ES nariais, ar ne? Tiesa sakant, nuo šio klausimo jau net negera. Ką daryti su Rusija? Ar bendrauti su ja pragmatiškai (dujų ir kiti sandoriai), ar vis dėlto pasitelkus popiežiaus Jono Pauliaus II, suvienijame visą krikščionišką diasporą ir kuriame trečiąją Romos imperiją“, - klausimus kėlė ambasadorius.
Apie morkas galime kalbėti, apie identitetą - ne
Ž.Pavilionis atkreipė dėmesį, kad ES net neturi statistikos, kas ES yra krikščionys, o kas – ne.
„Šiukštu, nelieskime tos temos. Apie jokį identitetą nekalbėkime. Apie morkas – prašome, be rimtus dalykus – pamirškime“, - Europos bendrijos strategus kritikavo diplomatas.
Anot jo, Lietuvoje pilna strateginių planavimo padalinių. Bet ką jie daro, ar jie kam nors svarbūs?
„Mes dalyvaujame tokiame morkų žaidime, kuomet 300 darbuotojų yra įtraukti į darbo grupės. Man kartais norisi sušukti: „Sustok, akimirka, žavinga! Ką jūs darote: ar suprantate visumą, kurioje jūs dalyvaujate? Koks jūsų strateginis klausimas. Paprastai atsakyti jie negali, bet vis tiek dalyvauja kokios nors grupės darbe, nes gauna atlyginimą“, - svarstė Ž.Pavilionis.
Jis prisiminė žinomų Prancūzijos diplomatų, kurie prieš tai rezidavo Vašingtone, žodžius, kuriuos ištarė pradėję dirbti Briuselyje.
„Kaip čia nyku“, - sakė jie.
Žmogaus orumui - jokio dėmesio
„Šventojo sosto intencijas pasitelkiau kaip gerąją alternatyvą... Ekomuniškumas buvo kaip šitos imperijos pagrindas. Tai buvo religijų derinimas. Bet kas nutiko? Staiga visos bažnyčios uždaromos, ekomuniškumas naikinamas ir viskas išverčiama į atvirkščią pusę.
Rusija seniai stengėsi sugriauti šį ekomuniškumą. Ji bandė mus kuo labiau įsprausti į nacionalinius rėmus, nes, kaip sakydavo Jonas Paulius II, ekomeniškumas kaip krikščioniškas identitetas, sukuria imperiją, europietišką Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, kas prieštarauja Rusijos interesams. Darykime viską, kad stiprintume pagonišką Lietuvą, kiškime visus pinigus į Lenkiją, kad tik jie rašytų kuo blogiau apie lietuvius – tokia jų strategija. Didžiausi pinigai kišami į smegenų plovimą“, - pastebi diplomatas.
Pasak jo, esame katalikiška šalis, tačiau esminio principo - žmogaus orumo visai nereflektuojame savo politikoje. Tiek dešinieji, tiek kairieji abu dešimtmečius statė valstybę iš išorės. Statė kelius, oro uostus, bet žmogaus orumui – jokio dėmesio.
„Amerikoje tai - esminis principas. Ten suvokiama, kad valstybė stipri tik tada, kai žmogus stiprus. Lietuvoje žmogus yra pamirštas, jis nėra politikos tikslas. Švietimo sistema ten orientuota į asmenybės ugdymą.
Labai negražiai pasakysiu, tačiau kaip akademikas, turiu tam laisvę. Man nepatinka, kur mes ketiname naudoti kariuomenės pinigus. Prisipirksim daug gražių, didelių daiktų, kurie kartais juda, kartais ne, kuriuos vis reikia remontuoti. O gal rimčiau pažvelkime į biudžeto skirstymą? Gal geriau reikėtų padvigubinti savanorių skaičių kariuomenėje, padvigubinti rezervą. Siūlau orientuoti kariuomenės biudžetą į žmogiškąjį lygmenį“, - diskusijoje savo mintimis dalijosi Lietuvos ambasadorius JAV Ž.Pavilionis.
