„Pradėjusi mokyti dabartinių abiturientų klasę, labai nustebau pamačiusi, kad 11 klasėje jie rašė rašiniuose po pusę žodžio – taip, kaip trumposiose žinutėse. Aš reikalavau, kad turi būti visas žodis, taigi šiemet tos problemos nebėra, tačiau 11 klasės pradžioje taip iš tiesų buvo“, – interviu LRT Klasikos laidai „Ryto allegro“ pasakoja A. Šventickienė.
– Trejus metus iš eilės abiturientai vis prasčiau išlaiko lietuvių kalbos egzaminą. Net 30 proc. abiturientų savo rašiniuose padarė po 20 ir daugiau klaidų. Ką sako tokie faktai?
– Tokie rezultatai rodo, kad jau ne tik mokyklose, bet ir valstybiniu mastu turėtume susirūpinti dėl mokinių raštingumo. Manyčiau, kad tokia problema yra ne tik trejus metus. Prieš trejus metus pasikeitė egzaminas, ir dabar jau ne 15 proc. visų egzamino taškų skirta raštingumui, bet 35 proc. Tai iš karto parodė, kokios yra raštingumo problemos. Tai yra ženklas, kad turėtume atlikti nuoseklius tyrimus, kokiame koncentre mokiniai neišmoksta rašyti be klaidų.
– Štai Jūs mokytoja dirbate daugiau kaip 20 metų ir stebite paties egzamino vertinimo kriterijus, žinote juos. Gal tie kriterijai dabar yra daug griežtesni ir dėl to rezultatai yra prastesni?
– Ankstesnis egzaminas buvo raštingumo testas, ir abiturientai turėdavo įrašyti praleistas raides, sudėti skyrybos ženklus. Mokytojai, žinodami tokią egzamino tvarką, nors tai ir negražus žodis, galiu pasakyti – išmuštruodavo mokinius, labai daug dirbdavo, mokydami raštingumo, aukodavo literatūros pamokas, ir mokiniai daug geriau rašė.
Dabartinis egzaminas, manyčiau, yra daug geresnis, nes mokinys, rašydamas rašinį, gali išsakyti savo nuomonę. Be to, ir jo raštingumas patikrinamas. Bet mokytojai jau dabar susitelkia nagrinėdami literatūros kūrinius, analizuodami juos, ir raštingumui vyresnėse klasėse nėra skirta pamokų, todėl ir atsivėrė tokios problemos.
– Pasigirsta socialingvistų nuomonių, kad iš to egzamino visai negalima spręsti apie mokinių raštingumą. Jie sako, kad nustatytos lietuvių kalbos normos yra atitrūkusios nuo vartosenos, kad mes kalbą perdėtai gryniname, neatsižvelgiame į realią bendrinės kalbos raidą. Ar Jūs jiems pritartumėte?
– Iš dalies pritarčiau, bet manyčiau, kad ne visai taip yra. Žinome, kad ir pernai Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) daugybę žodžių jau priėmė, pritarė, kad jie vartotini. Mes, darbo grupė, pernai, kartu su VLKK narėmis, rengėme klaidų sąvadą, kuriuo naudojamės per egzamino vertinimą. Iš tiesų jau daug žodžių iš to sąvado išbraukėme, nes jie šiandieninėje vartosenoje jau priimami, jie tampa taisyklingi.
– Tai kaip Jūs manote, kokios yra tikrosios, giliosios prastesnio raštingumo priežastys? Kas dar, be neskaitymo, tai lemia?
– Manyčiau, kad žodį „raštingumas“ turėtume suprasti dvejopai. Tai yra raštingumas plačiąja prasme – mokinių apsiskaitymas, mokinių domėjimasis, išmanymas, kuris lemia ir raštingumą siaurąja prasme.
Manyčiau, kad vaikas pirmiausia šeimoje turėtų būti ugdomas, ir tėvai turėtų įdiegti pomėgį skaityti nuo pačių mažiausių dienų. Tačiau mokykloje, ypač – pradinėje mokykloje, reikėtų peržiūrėti vadovėlius, užduočių sąsiuvinius, nes, stebėdama savo anūkus, pradinių klasių mokinius, matau, kad jiems reikia labai mažai rašyti, o ranka turėtų įgusti rašyti taisyklingai. Jie spalvina, užduotyje suveda rodyklėmis, o rankelė turėtų rašyti. Prisimenu savo dukras, jos ikimokyklinėje grupėje jau rašydavo nedidelius diktantus.
– Dar šiek tiek pakalbėkime apie skaitymą. Mokiniai turi skaityti ir lietuvių literatūros autorių kūrinius, ir užsienio autorių grožinės literatūros kūrinius. Kokius kūrinius jie mieliau renkasi? Kas yra jiems patiems įdomiau?
– Ne paslaptis – jiems įdomesnė yra Vakarų Europos literatūra, užsienio rašytojai jiems iš tiesų yra įdomesni, jie mieliau juos skaito. Tačiau vėlgi tai priklauso nuo mokytojo meistriškumo, kaip jis sugeba nuteikti mokinius, motyvuoti. Mokiniai skaito ir lietuvių autorius.
– Kai kuriuos autorius turbūt tiesiog reikia išversti į lietuvių kalbą ir paaiškinti vaikams, ką tie žodžiai reiškia?
– Taip. Aš jau nekalbu apie Joną Radvaną, Kristijono Donelaičio „Metus“, net kai žemesnėse klasėse mokiniai skaito Žemaitės „Marčią“, reikia labai daug aiškinti, ką reiškia tie žodžiai, kas yra kraitis, kraitvežiai, troba. Reikia paaiškinti labai daug: ne tik paties žodžio prasmę, bet ir apskritai apie tuos įvykius, kurie ten aprašyti, nes šiandieniniai vaikai nesusiduria su tokiais dalykais.
– Ar Jūs esate pastebėjusi tokį reiškinį, kad dabartiniai mokiniai šiek tiek prasčiau sugeba nagrinėti kūrinį arba apkritai įžvelgti potekstę, laikotarpio įtaką tam kūriniui, kad jie kūrinį perskaito, bet jį analizuoti jiems kažkodėl yra sudėtinga?
– Iš tiesų tai keista, nes nuo pat pradinių klasių vaikai atranda pagrindinius veikėjus, problemą, mokosi nusakyti temą, bet ir 12 klasėje jiems tą padaryti yra sunku. Nežinau, kodėl taip yra, neišmąsčiau. Iš tiesų taip yra, nes mokiniai stengiasi tai, kas XIX a. arba XX a. pradžioje autoriaus pavaizduota kūrinyje, suprasti būtent taip, kaip turėtų būti šiandien. Pavyzdžiui, Jono Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“ veikėją rašiniuose jie tiesiog apkaltina – kodėl jis išėjo į kovą, paliko Juozapotą, sugriovė savo šeimą, padarė ją nelaimingą. Jie neįžvelgia tikrosios prasmės, kurią norėjo pasakyti pats autorius.
– Ką tai sako? Galbūt tai kalba apie tai, kad iš tekstinės kultūros pereiname į vaizdinę kultūrą? Gal vaikai dabar daugiau domisi vaizdu, kuris yra pateikiamas, kurio kompiuteryje nereikia analizuoti? Gal jiems dėl to sudėtingiau?
– Sutikčiau su Jumis. Matyt, todėl.
– O kokią įtaką mokinių raštingumui daro trumposios žinutės?
– Iš tiesų blogą, nes perjungti klaviatūrą į lietuvišką rašmenį reikia laiko, reikia tą lietuvišką rašmenį atrasti. Manyčiau, kad mūsų informacinių technologijų kūrėjai galėtų kaip nors paprasčiau padaryti, kad būtų galima iš karto persijungti į lietuvišką abėcėlę. Būtų lengviau, visi rašytų lietuviškais rašmenimis.
Pradėjusi mokyti dabartinių abiturientų klasę, labai nustebau pamačiusi, kad 11 klasėje jie rašė rašiniuose po pusę žodžio – taip, kaip trumposiose žinutėse. Aš reikalavau, kad turi būti visas žodis, taigi šiemet tos problemos nebėra, tačiau 11 klasės pradžioje taip iš tiesų buvo.
– Kokių priemonių turėtų imtis mokytojai? Esama kalbų, kad galbūt reikėtų skelti klasę į dvi grupes. Kaip Jūs į tai žiūrėtumėte?
– Būtų labai šaunu. Mano darbo praktikoje tikrai buvo tokie metai. Mokytojas, turėdamas 15 mokinių, galėtų skirti daugiau dėmesio užduočių individualizavimui, diferenciavimui. Dabar klasėje sėdi 30 mokinių.
Prie kiekvieno mokinio mokinio prieiti ir jam paaiškinti, kas nesuprantuma, mokytojas per pamoką gali daugiausia vieną minutę. To nepakanka, nes mokinys turi dirbti, viską aptarti klasėje. Tai yra sunku, nes sutelkti 30 mokinių dėmesį sugeba ne kiekvienas mokytojas.
O reikia, kad mokiniai atidžiai pasitaisytų klaidas. Kai viską aptari, surenki mokinių darbus, dar randi praleistų klaidų.
– Štai jau nuspręsta, kad aštuntokai laikys lietuvių kalbos egzaminą. Kuo šis egzaminas gali prisidėti prie raštingumo ugdymo?
– Labai gaila, kad raštingumą kelsime tik tokiais gąsdinimais: bus egzaminas, jį reikės laikyti ir t. t., bet tai yra viena iš priemonių. Aš irgi jai pritariau ir dar garsiai kalbu įvairiose konferencijose, lituanistų susibūrimuose, kad šio egzamino vertinimas turi būti centralizuotas. Tai būtų savivaldybė, subūrusi mokytojų vertintojų grupes, darbai būtų užkoduoti ir visi taisytų darbus, nežinodami kieno.
Tokia patirtis yra su valstybiniu egzaminu. Mes taisome darbą ir nežinome, kieno. Tada žiūrime tik į tai, kaip įvertinti tą darbą, konkrečios asmenybės už to darbo nematome.
– Koks Jūsų požiūris dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, jei mokytojas per fizikos, matematikos ar kitas pamokas kalba netaisyklingai? Ar tai turi įtakos mokiniams? Ir ką manote apie kitose pamokose nuolat rašomus testus?
– Iš tiesų šiandieninis mūsų gyvenimas yra labai greitas, įtemptas, labai greitai patikriname žinias testais, labai greitai jas įvertiname. Bet yra kita pusė. Mokinys turėtų mokėti kalbėti, sklandžiai dėstyti mintis, iš tiesų apgalvoti kiekvieną sakinį, ką jis turi pasakyti. Tai padėtų jam būti raštingesniam ir nuosekliau dėstyti mintis. Kitų dalykų mokytojų kalba vėlgi priklauso nuo mokyklos kultūros, nuo to, koks mokyklos požiūris į tai.
Pavyzdžiui, mūsų gimnazijoje mokiniai išdrįsta ir netgi yra skatinami, jei istorijos, matematikos, geografijos ar fizikos mokytojas padaro kalbos kultūros klaidą, jį pataisyti. Tai nesukelia jokio pykčio, mokytojas mokiniui už tai padėkoja, nes mokytojas įsimena, kad taip sakyti negalima. Kirčiavimo klaidas mokiniai taip pat pataiso, kartais – net minties raišką. Kai sakinys, jo mintis neaiški, mokiniai perspėja, kad nesupranta šio sakinio. Tik bendradarbiaudami su lituanistais iš tiesų padėsime ir mokiniams būti raštingesniems.
