Viešojo transporto priemonės ir sistema, be abejo — neatpažįstami. Ir kauniečiai gali tik didžiuotis, kad būtent Kaune nauji „Soliariai“ pirmiausia išstūmė suklerusius „Ikarusus“. Ir elektroninio bilieto sistema Kaune įdiegta pirmiau. Kauniečiai seniai užmiršo, kaip atrodo geležiniai „krokodilai“, popierinių bilietų žymekliai, kuriuos dar galima matyti Vilniaus troleibusuose.
Taigi Kaunas technologiškai žengė milžiniškus žingsnius į priekį, bet dorovinė pažanga atsilieka ketvirčiu amžiaus. Tai ypač galima pajusti ryto ir vakaro piko valandomis išdrįsus įsisprausti į sausakimšus autobusus.
Ypač važiuojant 37—ojo ir 10—ojo maršruto autobusais, kurie gabena didžiulę miegamųjų rajonų gyventojų ir Žaliakalnio bendrabučiuose įsikūrusių studentų masę: ryte į centrą, vakare — atgal.
Dar palyginti neseniai šia trasa važinėjo daugiau autobusų (21-ojo maršruto), trys „mikriukai“ (21—ojo, 24—ojo, 99—ojo maršrutų), tad piko valandų grūstys buvo primirštos, kaip sovietinių laikų slogutis.
Tačiau po viešojo transporto reformos, kai buvo išretintos maršrutinių taksi gretos, optimizuoti (vadinasi, sumažinti) autobusų ir troleibusų maršrutai, vyresnio amžiaus kauniečiai vėl gali pasijusti laiko mašina nublokšti į jaunystę, į geltonųjų ikarusų laikus.
Taigi įsispraudžiu „Studentų“ stotelėje į sausakimšą 37—ojo maršruto autobusą. Žinoma, pro priekines duris, nes Kaune į miesto autobusus ir troleibusus galima lipti tik pro priekines duris — taip turbūt pabrėžiamas mūsų miesto išskirtinumas.
Tiesiog širdį paglosto sovietinės jaunystės ilgesys, kai stambokas žilagalvis vairuotojas užbaubia kaip tikras sovietinis žmogus: „ Asile, pasitrauk nuo veidrodėlio, kelią užstoji, debile tu!“
Vyresniam kauniečiui tai viskas aišku, bet iš paskos įsispraudęs studenčiokas, demokratinio humanizmo sugadintas jautruolis, irgi vairuotojo išvadintas debilu, neišlaiko.
Kitoje stotelėje išlipa murmėdamas: "Nesveikas vairuotojas turbūt. Dar trenksis į stulpą supykęs!"
Mintyse ir aš persižegnoju, bet suprantu ir vairuotoją. Mielai pasitraukčiau nuo jo kabinos į vidurį, kuris apytuštis. Kažkaip keista — išsivadavome iš rusų gniaužtų, nauja karta laisvėje išaugo, o įpročio rusiškai keiktis ir sovietiškai spiestis tik prie durų pilname autobuse ar troleibuse neatsikratėme.
Taip, pasitraukčiau, bet kelią užstoja tokia delikati kliūtis. Prieš mane — būrelis klegančių jaunų studenčių. Niekaip nepraeisi be priverstinio artimo kontakto. Aišku, ne vasara dabar, visi storais drabužiais apsitūloję, tačiau...
Skaičiau, kad skandinavų pavyzdžiu feministės reikalauja priimti įstatymą, pagal kurį būtų baudžiama už lytinį priekabiavimą viešajame transporte.
O kaip nustatyti, kur sausakimšame autobuse baigiasi paprastas bandymas prasisprausti pro moterų spūstį ir prasideda seksualinio pobūdžio piktnaudžiavimas tokia padėtimi? Jei įstringi kaip kamštis tarp dviejų...?
Net prakaitas išpila prisiminus sovietinių laikų anekdotus troleibusinės erotikos tema — kaip į prikimštą troleibusą įlipa mergina, o kitoje stotelėje išlipa jau moteris.
Pagaliau saugiai, nepažeidus lygių galimybių įstatymo dvasios pavyksta patekti į autobuso vidurį — čia jau laisviau, galima atsikvėpti ir iki soties pasipiktinti šiuolaikiniu jaunimu.
Antai, sėdi jaunikaitis išsidrėbęs, ausines susikišęs į ausis ir atseit nieko nemato. Šalia stovinti apie 60 metų drūta moteris purto vaikiną už peties: „Ei, tu, storžievi, atsistok!“
Vaikis pasirodo ne iš kelmo spirtas, mirkteli akį ir atšauna: „Žinau, bobule, tokius bajerius. Aš tik atsistosiu, o tu iš karto atsisėsi į mano vietą!“
Baisu, koks ciniškas šių laikų jaunimas. Kai mes buvome jauni, tai sėdėdami pilame „Ikaruse“ įbesdavome akis į knygą ar laikraštį, tokie dvasingi buvome. Šalia už vamzdžio vos besilaikantys, vytuojantys senoliai per petį irgi galėdavo paskaityti.
Aišku, pagalvodavome: bobut (dieduk), karste tau būtų patogiau gulėti ir keblumų niekam nesudarytum. Bet garsiai sakyti nedrįsdavome, nes gerbėme senatvę.
Rimtai kalbant, viešojo transporto pertvarką Kaune iš tiesų reikėjo daryti. Jau vien dėl to, kad tokia buvo Vilniuje, o kaipgi Kaunas atsiliks nuo sostinės?
Tik kauniečiai gal dar nepriprato prie pokyčių, nors nuo jų jau geras pusmetis prabėgo, bet kažkodėl dar skundžiasi, kad pakeitus viešojo transporto sistemą, sumažinus „mikriukų“ skaičių ir ypač perbraižius jų maršrutus, tarp kai kurių miesto dalių tapo nepatogu susisiekti.
Mieste net pasklido sąmokslo teorijos, esą tokia pertvarka naudinga tik „Kauno autobusų“ įmonei, siekiančiai įtvirtinti keleivių vežimo monopoliją.
Gal ir taip, gal ir ne, podraug dera pabrėžti, kad šiais geopolitinės krizės laikais kritikuoti lietuviškos, demokratiškai išrinktos valdžios nedera. Nei prezidentės, nei savivaldybės valdininkų. Nes tai reikštų pilti alyvos į ugnį Vladimirui Putinui. Kritikai apskritai rizikuoja patekti į rusų agentūrinius sąrašus.
Pagaliau vienas Vakarų šalies miesto meras yra pasakęs, kad įmanomi tik du viešojo transporto tipai: pigus keleiviams, bet nuostolingas miestui arba pelningas miestui ir brangus, nors ir patogus, keleiviams.
Ilgą laiką Kaunas turėjo pigų ir patogų viešąjį transportą keleiviams. Bet viešasis transportas — ne kalėdinė dovana, o paslauga. Kalėdų Senelis dovanų gali atnešti saldainių, žaislinių traukinukų, bet pigių autobusų ir troleibusų dovanoja labai retai.
