Atsisakius nuo kitų metų pradžios naikinti pridėtinės vertės mokesčio
lengvatą šildymui, bet 5 proc. didinant algas biudžetinių įstaigų
darbuotojams, o „darbiečiams“ reikalaujant kitąmet dar bent 100 litų
kilstelėti minimalią mėnesio algą, biudžeto išlaidos didės.
Prisiminta sena, tik realiai sunkiai įgyvendinama idėja papildomų pajamų
ieškoti mažinant šešėlį. Taip pat siūloma labiau, nei numačiusi
Vyriausybė, didinti akcizus tabakui ir alkoholiui, parduoti dalį
valstybės turto, numatyti didesnes valstybinių įmonių pelno įmokas.
Tradiciškai politikai siūlo sutaupyti pinigų ir mažinant valstybės
valdymo išlaidas. Premjeras A.Butkevičius įpareigojo ministrus siūlyti,
kiek jų valdomos įstaigos galėtų sumažinti etatų. Tačiau Vyriausybė kol
kas priėmė tik formalų protokolinį sprendimą, kad bus analizuojama
situacija, o išvados pateiktos kitąmet.
Bet, ko gero, išeis kaip visada – biurokratinis aparatas žodžiais bus
mažinamas, o realiai plėsis. Antai pernai viešajame sektoriuje dirbo
838 darbuotojais daugiau nei užpernai, nors gyventojų skaičius Lietuvoje
vis mažėja.
Biurokratinę naštą sumažinti žadėjusi ankstesnioji Vyriausybė įkūrė net
specialią komisiją, suteikusi jai skambų Saulėlydžio vardą.
Tačiau saulėlydžio sulaukė ne išpūstas valdymo aparatas, o pati komisija
– jau mažiau nei po metų pasitraukė didelė dalis jos narių, nes nematė
prasmės toliau kurti smėlio pilis primenančių valdininkų mažinimo planų,
kurie tik gulė į ministerijų stalčius.
Mažinti valdymo išlaidas žada ir dabartinė valdžia, tik kalbama ne apie
valdininkų saulėlydį, o apie valstybės įstaigų konsolidaciją.
Vyriausybė įkūrė Viešojo valdymo tobulinimo komisiją, o ministerijos
sudarė grupes, kurios vis rengia siūlymus jungti daugiau nei 60 valdymo
institucijų, sumažinant jų skaičių maždaug perpus.
Tai abstraktūs ateities planai. O šiomis dienomis priimtas konkretus
sprendimas nuo kitų metų liepos 1-osios atkurti 2010 metais panaikintą
Tautinių mažumų departamentą rodo, kad einama priešinga kryptimi.
Ankstesnė Vyriausybė, likviduodama Tautinių mažumų ir išeivijos
departamentą, jo funkcijas perdavė daugiausia Užsienio reikalų bei
Kultūros ministerijoms.
Išeivijos ryšių su Lietuva skatinimu užsiima visas Užsienio reikalų
ministerijos Užsienio lietuvių departamentas, kuriame dirba 12 žmonių.
Tautinių mažumų problemoms spręsti Kultūros ministerijoje įkurtas 5
darbuotojus turintis Tautinių mažumų reikalų skyrius.
Dabar Vyriausybės nutarimu steigiamas ne Tautinių mažumų ir išeivijos, o
tik Tautinių mažumų departamentas, kuris turėtų perimti daugiausia
Kultūros ministerijos skyriaus funkcijas.
Bet tai bus savarankiška įstaiga ir joje dirbs jau ne 5, o 15
darbuotojų. Skaičiuojama, kad departamentui išlaikyti prireiks apie 1,4
mln. litų per metus. Ir tai – tik iš pradžių. Ne paslaptis, kad
naujos įstaigos turi tendenciją pūstis.
Negana to, Kultūros ministerija ir toliau rūpinsis tautinių mažumų
kultūra, tik savo veiksmus jau koordinuos su Tautinių mažumų
departamentu. Akivaizdu, kad šiai veiklai irgi reikės darbuotojų.
Dabartinė Vyriausybė aiškina, kad dešiniesiems panaikinus Tautinių
mažumų ir išeivijos departamentą buvo padaryta klaida, nes neliko
įstaigos, kuri rūpintųsi visais Lietuvoje gyvenančių nelietuvių
reikalais.
Iš tiesų tautinių mažumų bendrijos nebuvo patenkintos sprendimu naikinti
ryšius su jomis palaikiusį, prie Vyriausybės veikusį departamentą.
Buvo girdėti nusiskundimų, kad taip iki Kultūros ministerijos skyriaus
lygio buvo pažemintas tautinių mažumų problemų statusas. Būta ir
asmeninių interesų, nes panaikintoje institucijoje dirbo ir tautinių
bendrijų atstovų.
Sprendimu naikinti minėtą departamentą piktinosi ir išeivija, kuriai
taip pat atrodė, kad Lietuva nusigręžia nuo atkurti nepriklausomybę jai
padėjusių išvykėlių ir gausios naujųjų emigrantų bangos.
Vadinasi, visai logiška būtų atkūrus Tautinių mažumų departamentą
netrukus steigti dar vieną įstaigą – Išeivijos departamentą. Tik kaip
tai derėtų su valdžios deklaracijomis mažinti valdymo aparatą?
Vyriausybė skelbia, kad atkurdama Tautinių mažumų departamentą ji tik
vykdo savo programą. Iš tiesų toks įsipareigojimas joje numatytas, bet
tai tikriausiai buvo duoklė į valdančiąją koaliciją įėjusiai Lietuvos
lenkų rinkimų akcijai, kuri pageidavo, kad ši institucija būtų atkurta.
Per porą pirmųjų dabartinės valdžios veiklos metų to padaryti nebuvo
suskubta. Kai dar vasarą Lietuvos lenkai pasitraukė iš valdančiosios
koalicijos, atrodytų, buvo galima pamiršti ir aną pažadą. Tačiau taip
neatsitiko ir seni planai įgyvendinami būtent dabar.
Regis, sunku sugalvoti politiškai ir ekonomiškai labiau nepatogų laiką
žiniai apie naujos įstaigos įkūrimą nei šiuo metu, kai Vyriausybė
skelbia ieškanti būdų, kaip valdymo sąskaita sutaupyti pinigų numatomoms
papildomoms socialinėms išlaidoms.
Tai – vienas vaizdžių įrodymų, kad biurokratijos smagratis sukasi
veikiamas savo dėsnių, nė nekreipdamas dėmesio į politikų šūkius.
