Tai galbūt ir pasirodė skandalas žmogui, visiškai nesekančiam tariamo lietuviško pramogų pasaulio elito tendencijų ar neišmanančiam visuomenės sanklodos, bet tik ne man. Abu šie segmentai, atstovaujantis greitos šlovės, greito praturtėjimo, populiarumo ir galios įvaizdžius jau senokai traukia vienas kitą.
Žymiai įdomiau, kodėl šūdmaišių, agurkų, pupyčių ir kitokių padorioje kompanijoje neminėtinų asmenų gyvenimo peripetijos ne tik vis dar domina skaitytojus, bet ir sutraukia tūkstančius intelektualiais save laikančių komentatorių, norinčių paskelbti, ką mano apie šių veikėjų sprendimus.
Niekam ne paslaptis, kad pramogų pasaulį jau senokai perpildė verslininkų, krepšininkų ir kai kada net buvusių prezidentų žmonos, tačiau jų išmintis nesikeičia jau kelis dešimtmečius. Tai vis dar yra sovietinio žmogaus įgyvendinta vakarietiško gyvenimo versija, persunkta lietuvišku provincialumu.
Jos esmė – aš pagaliau galiu nusipirkti daugiau nei mano kaimynas, bet ir tai netenkina manęs, viskas yra negerai, nes pasaulis kol kas sukasi ne aplink mane. Šių asmenų istorijos sutraukia neapykanta alsuojančią likusią publikos dalį, kurie ir yra tie kaimynai, griežiantys dantį, kad tai ne jų kieme pūpso kažkieno padovanotas prabangus automobilis.
Žinoma, nereikia ilgai laukti, kol šios greitos sėkmės istorijos, kuriomis išdidžiai maitinama žiniasklaida, tampa kriminalinių kronikų dalimi arba dramatiškais pagraudenimais, kad prarasta viskas, kas taip kruopščiai kaupta. Štai tada iš savo urvų išlenda ir komentatoriai, slapčia pavydėję pigios šlovės ir turtų.
Tai tie patys žmonės, kurie puolė smerkti erotiniame filme vaidinusią merginą, aiškindami, kad ji visiškai prarado moralę ir turėtų prasmegti skradžiai į žemę iš gėdos. Tie patys, kurie paskui griūdami bėga ieškoti to filmo ištraukų, kad galėtų jau ne tokiu smerkiančiu žvilgsniu peržiūrėti vienumoje.
Panašiu apverstos moralės principu smerkiamos ir pupytės ar šudmaišiai, mėgaujantis tuo, kad jie pagaliau išvirto iš savo blizgančių sostų ir nupuolė atgal į kaimo aslos lygį, kur maudysis purve su tais, kurie slapčia trokšta panašios pigios šlovės ir turtų, bet nesulaukė tinkamų aplinkybių ar turėjo per mažai įžūlumo.
Žiniasklaidos problema dažnai įvardinamas populiarių temų vaikymasis, tačiau tai yra normali verslo dalis. Jei norite moralesnio ir didesnę edukacinę vertę nei pupyčių istorijos turinčio produkto, privalote savęs paklausti, ar nebūsite vienas pirmųjų, kurį suvilios skambi antraštė ar skandalinga žinia.
Turbūt daugelis pamena istorijas apie Kauno daktarų grupuotės narius, skaičiusius Mario Puzo „Krikštatėvį“ ir įsivaizdavusius, kad jie įgyvendins šį romantišką gangsterių pasaulio vaizdinį Vilijampolės džiunglėse. Tikrovė pasirodė žymiai pilkesnė ir tuštesnė nei gaujos narių galvos.
Žmogus nėra linkęs mokytis iš svetimų klaidų, tad kiekviena tokia greitos šlovės istorija praskrieja nepalikdama prisiminimų apie liūdną pabaigą, kai kokiai buvusio didaus kriminalinio autoriteto žmonai tenka sėdėti prieš televizijos kameras ir virkauti, kad teisėsauga susidorojo su jos smulkučiu, didžiai sąžiningu verslininku vyru.
Du dešimtmečiai pakeitė veikėjų vardus, situacijas, tačiau nepanaikino to, kad žemiausioje egzistencijos grandyje esantys šūdmaišiai ir pupytės vis dar tiki lengvomis sėkmės istorijomis ir mano, kad šlovė užglaistys jų išsilavinimo spragas ir padės paslėpti cinizmą, su kuriuo buvo siekiama atkreipti į save dėmesį.
Jų populiarumą nuslopins tik nugalėtas pavydas ir pagunda, kuriuos kelia puikiai nugrimuoti ir viešinami tokio gyvenimo epizodai. Kad ir kraupu, bet reikia atsigręžti į tuštybę slepiančią savo asmenybės pusę ir paklausti: ką turėčiau padaryti, kad galiausiai nebūčiau šūdmaišis ar pupytė?
Net ir būdami žemiausiomis egzistencijos formomis, kurios garbingai užima savo vietą visuomenės dugne, šie veikėjai gali netiesiogiai kelti filosofinius klausimus ir atsakyti patiems sau, kodėl slapčia mėgaujamės jų kvailumu ir iš anksto nulemtais fiasko. Galbūt jų populiarumas yra ir mūsų tuštybės atspindys?
