Diena su chemijos mokytoju

Mokytojas Ramūnas Skaudžius (29 m.) mokytojauja jau šešerius metus. Šiuo metu jis moko chemijos Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos vienuoliktokus. Šiemet disertaciją Vilniaus universiteto Chemijos fakultete ginsiantį jauną vyrą į mokyklą atvedė Europos Sąjungos (ES) finansuojama programa „Renkuosi mokyti!“. O 2011 m. jam buvo įteiktas garbingas apdovanojimas – švietimo reformos pradininkės dr. Meilės Lukšienės premija.

7:30 val. Vos atėjęs į mokyklą R. Skaudžius pirmiausia užsuka į mokytojų kambarį sužinoti, ar nėra skelbimų bei informacijos iš mokyklos vadovybės, po to keliauja į trečiame aukšte esantį chemijos kabinetą. „Kaip ir daugelyje mokyklų, mūsų chemijos kabinetas įrengtas paskutiniame aukšte, kad iš jo einantys traukos spintos vamzdžiai būtų virš stogo“, – sako R. Skaudžius.

7:55 val. Atėjęs į klasę chemijos mokytojas pasiruošia pamokai – įjungia kompiuterį ir projektorių. „Pirmiausia prisijungiu prie elektroninio dienyno, tada prie programos „Dropbox“, į kurią keliu namų darbus. Kadangi pamoką pradedame nuo namų darbų aiškinimosi, ir man, ir mokiniams labai patogu pasižiūrėti, kas buvo užduota“, – šypsosi pašnekovas.

8:00 val. Maždaug septyniolikai moksleivių prasideda chemijos pamoka. Jie pasirinko chemiją mokytis A lygiu. „Yra dvi vienuoliktokų grupės, kurios mokosi chemiją A lygiu. Iš viso – 34 mokiniai“, – sako R. Skaudžius. Jis atkreipia dėmesį, kad dirbti su 30 ar daugiau mokinių vienu metu būtų labai sudėtinga, todėl dabartinė tvarka, kai dirbama mažesnėmis grupelėmis, išties gera: „Kai klasėje, pavyzdžiui, 34 mokiniai, jie net sunkiai telpa.“

8:45 val. Pasibaigia pirmoji pamoka. „Per pertraukas iki mokytojų kambario nukeliauti dažniausiai nė nespėju. Pasitarti prieina tie, kuriems kas nors neaišku, dar apsitariame, ką dar reikėtų įkelti į „Dropbox“, kad galėtų paskaityti papildomai. Be to, reikia baigti pildyti dienyną. Ir štai – pertraukos nebėra“, – dėsto mokytojas.

9:00 val. Į klasę ateina antroji vienuoliktokų grupė, besimokanti chemiją A lygiu. R. Skaudžius pastebi, kad moderni bazė chemijos kabinetui labai svarbi. Tai padeda mokiniams atrasti chemiją trumpiausiu keliu – per eksperimentus: „Kuo daugiau eksperimentų, tuo geriau. Mokiniai visada entuziastingai į juos žiūri. Jiems smagu vien tai, kad reikia užsidėti akinius, specialų chalatą. Tuomet iškart klausia, ar gali taip nusifotografuoti. Jiems tai tikra atrakcija, kurios metu jie mokosi atpažinti chemines medžiagas praktiškai, o ne tik teoriškai išmokti jų požymius. Visada sakau: jokia kompiuterinė programa nepakeis paprasčiausio eksperimento, kad ir tirpalų pilstymo bei reakcijų pamatymo gyvai.“

Mokytojas pajuokauja, kad į mokyklą atėjo kartu su ES investicijomis. „Pradėjau dirbti kaip tik tuo metu, kai jau buvo laukiama užsakyto komplekto chemijos kabinetui. Vėliau gimnazijoms buvo paskelbtas dar vienas papildomas konkursas įsirengti laboratoriją. Pamenu, su kolegomis tarėmės, ko labiausiai reikėtų, ir nusprendėme, kad už ES lėšas mokykla įsigis laboratoriniams eksperimentams skirtą stalą cheminėms medžiagoms atspariu paviršiumi, visa reikiama elektrine įranga, kriauklėmis ir t. t. Stalas turi 12 darbo vietų, tačiau prie jo laisvai gali dirbti ir keliais žmonėmis daugiau. Sakyčiau, jis niekuo nenusileidžia stalams, kurie įrengti Chemijos fakultete“, – pasakoja mokytojas.

R. Skaudžius taip pat atsimena, kaip per vieną ES projektų mokyklai buvo pateiktas sąrašas, iš kurio mokykla rinkosi tai, kas jai labiausiai reikalinga: „Tokia galimybė išties gera. Išrinkome naujus cheminius indus, PH metrus, stalus, atnaujinome chemines medžiagas, kurios jau buvo senesnės ir nebelabai naudotinos. Dabar turime viską, ko reikia įdomiems ir gražiems eksperimentams.“

9:45 val. Prasideda pertrauka. Klausiame Ramūno, kas dar galėtų pagerinti mokslo kokybę? Ar moderni mokyklos vizija jau virsta realybe? R. Skaudžius iš dalies su tuo sutinka, tačiau pastebi, kad dabar labiausiai praverstų realus laboranto etatas: „Pasiruošti laboratoriniam darbui užtrunka. Valandą tenka ruoštis prieš ir maždaug dar pusantros po – viską sutvarkyti. Ne mokytojas, o laborantas turėtų paruošti mėgintuvėlius, supilstyti į juos medžiagas ir t. t."

9:55 val. Trečioji pamoka. Į klasę renkasi B lygiu chemiją besimokantys jaunuoliai. Ar chemijos mokytojas, planuodamas pamokas, turi rūpintis biudžetu eksperimentams? „Cheminės medžiagos kaina priklauso nuo jos grynumo. Mokyklose vykdomiems eksperimentams didelio grynumo nereikia ir ta bazė, kurią mokyklos aprūpintos ES investicijų dėka, tikrai pakankama“, – mano pašnekovas.

10:40 val. Prasideda pertrauka. „Su kolegomis dėl bendrų reikalų dažniausiai apsitariame elektroniniu paštu arba, jei pavyksta, per ilgąsias pertraukas. Ilgesniam bendravimui nelabai lieka laiko“, – sako paskutinei šiandienos pamokai besiruošiantis R. Skaudžius. 10:50 val. Chemijos klasėje būriuojasi keli moksleiviai, kurie atėjo pasikonsultuoti papildomai. „Po ligos ar ko nors nesupratę per pamoką moksleiviai gali ateiti šiuo laiku. Tokios pamokos būna labai įvairios. Kartais būna lengva, nes ateina 10 mokinių ir sako, kad visi nesuprato tos pačios temos. O kartais ateina kokie 12 žmonių ir visiems reikia paaiškinti 5 skirtingas temas. Tuomet tenka suktis kaip bitei. Išdalinti kiekvienam skirtingas užduotis ir po to einant per klasę su kiekvienu dirbti atskirai. Taip pat turime papildomą būrelį tiems, kurie labai domisi chemija ir sieja su ja savo ateitį. Drauge su jais ir atliekame daugiausia eksperimentų. Tiesa, po kelių savaičių ginsiuosi disertaciją, todėl laiko mažiau ir šiuo metu daugiausia dirbu su tais, kuriems reikia padėti. Su chemijos būreliu eksperimentus dabar tik planuojamės, o jau lapkritį kibsime ne tik į chemijos teoriją, bet ir į praktiką“, – pasakoja mokytojas.

11:35 val. Skambutis skelbia ilgąją pertrauką, kurios metu mokytojas papasakoja apie savo „namų darbus“ – kontrolinių ir savarankiškų darbų taisymą. „Nepasakyčiau, kad dažnai tenka parsinešti namo taisyti moksleivių darbus, – kiek pagalvojęs sako mokytojas. – Su A lygiu besimokančiais savarankiškus darbus stengiamės rašyti vieną kartą per savaitę, su B lygiu – vieną kartą per dvi savaites. Savarankiškus darbus paprastai duodu jiems išsitaisyti patiems. Kai taiso suolo draugo darbą, patys gali pamatyti, kaip nelengva taisyti ir vertinti, mokosi pastebėti klaidas. O štai kontrolinius darbus, kuriuos rašome maždaug kartą per tris savaites, nešuosi taisyti namo. Dviejų klasių darbus taisau maždaug tris valandas. Žinoma, daug kas priklauso nuo darbo tipo.“

Nespėjus suskambėti skambučiui, kviečiančiam į ketvirtą pamoką, R. Skaudžius išskuba į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą – čia jis ne tik rengia disertaciją, bet ir dirba lektoriumi. Jo pirmadienis mokykloje baigėsi.

Europos Sąjungos (ES) fondų investicijos į Lietuvos mokyklas padėjo ne tik atnaujinti ir modernizuoti mokyklų infrastuktūrą bei inventorių, bet ir pritraukti į mokyklas daugiau jaunų pedagogų. Jaunus profesionalius žmones iš skirtingų sričių atrasti darbą mokykloje paskatino ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojama ilgalaikė socialinė programa „Renkuosi mokyti!“. Programos dalyviai –dvejus metus dirbti mokytojais nusprendę jauni specialistai, kurie neseniai baigė universitetus Lietuvoje bei užsienyje. Siekiant užtikrinti, kad į mokyklą dirbti ateitų geriausi, programos „Renkuosi mokyti!“ metu vykdoma kruopšti kandidatų atranka, o vėliau kompleksinių mokymų programa, apimanti pedagogikos ir lyderystės žinių bei įgūdžių lavinimą. Programa „Renkuosi mokyti!“ Lietuvoje vykdoma nuo 2008 m.