Kodėl mums reikia tai žinoti? Kuo naudinga ši informacija? Tauta neišsitenka savame kailyje, kaip svajoja apie Linčo teismą, įsivaizduodami įvairiausius keršto teisiamajam būdus. Šie būdai, gerų ir taikių piliečių aprašomi straipsnių komentaruose, socialiniuose tinkluose ir tarpusavio pokalbiuose, savo žiaurumu lenkia net įvykusią istoriją.
Aš labai užjaučiu visus žuvusios merginos artimuosius ir labai apgailestauju, kad jums tenka patirti tokias dideles kančias. Taip pat mano šioji pusė – teisingosios Beatos, nemėgstančios žiaurumo ir agresijos, trokšta revanšo įtariamam žudikui. Staiga manyje užverda kraujas ir aš beprotiškai noriu jam atsilyginti. Bet tada ateina metas tarti „stop“ ir šiek tiek pasukti galvą kitu kampu. Per savo pačios patirtį.
Buvo vasara, aš tik ką baigiau mokyklą, įstojau į aktorinį, tėvai atsipalaidavo ir truputį atleido anksčiau labai stipriai įtemptas manęs valdymo vadeles – pirmąkart man leido tranzuoti. Sugalvojome su drauge autostopu keliauti pas ją į sodybą, į Veisiejus. Iš Vilniaus susitranzavome puikią šeimą, kuri mus išleido Leipalingyje. Nuo Leipalingio iki Veisiejų – tik 12 km, todėl mes lengviau atsikvėpėme, nujausdamos puikiausią poilsį, vasaros pavakarys užplūdo širdis ir lauką, na, ir kažkaip labai gera buvo.
Horizonte pasirodė automobilis, aš iškėliau ranką, o draugė šaukia: „Čia BMW, nestabdyk geriau jo!“ Jos nepaklausiau. Sustojo juodas BMW, viduje gal 4-5 neblaivūs vaikinai, visa savo povyza pranašaujantys nelaimę, sako: „Varom, pasivažinėsim“.
O aš tokį šleikštulį jiems pajutau. Tokiems šlykštiems, neblaiviems, dar mus pasivažinėt kviečiantiems bernams, kad pasakiau: „Niekur mes su jumis TIKRAI nevažiuosim.“ Jie suirzo. Kalbina toliau: „Važiuojam prie ežero išsimaudyti.“ Aišku, jų sakiniuose buvo keiksmažodžių ir tos šlykščios gašlios povyzos, kai vyras į merginą žiūri kaip į mėsgabalį. Vėliau jie pradėjo plūstis, įžeidinėti, grasinti. Ir kai pamačiau, kad vienas rengiasi lipti iš mašinos, tariau draugei: „Bėgam!“
Nubėgom mes į vietos parduotuvėlę. Keli bernai atsistojo prie durų, budėdami, o du įbėgo į vidų. Vienas, prisikišęs prie mano veido, necenzūrine kalba sakė, kaip jis dabar mane sunaikins. Pardavėja vangiai juos ramino, bet iš jos elgesio supratau, kad tai – tikrai ne pirmas kartas.
Vėliau ji mus įleido į toje pačioje patalpoje esančią kavinę. Turėjome minčių išsikviesti policiją, bet iš kažkur atsimenu tokią frazę: „Tai ką, policija, atvažiuos, jiems paspaus rankas ir viskas.“ Gal aš pati ją sugalvojau? O gal ir ne, neatsimenu, nes tada buvo taip baisu, kad detalės susikratė galvoje ir susikeitė vietomis. Sėdėjome toje kavinėje, stebėjome, kaip jie lauke lūkuriuoja mūsų ir kažką agresyviai rėkia, grūmoja. Atrodė, lyg mes priklausytume jiems, lyg mes privalėtume eiti ten, pas juos, lyg tai būtų neišvengiama. Bet laimingo atsitiktinumo dėka, aš vis dar esu čia, rašau jums, nes kaip tik tuo metu pro tą vietą važiavo mūsų draugė, susitranzavusi kitą automobilį. Per sekundę išbėgome iš parduotuvės ir įsėdome į mašiną. Kurį laiką tas baisusis BMW mus dar sekė. Vėliau pasidavė.
Tai, kad mums taip pasisekė, yra didelis atsitiktinumas ir laimė, bet tai neišsprendė problemos. Turbūt vis dar tame pačiame Leipalingyje gyvena tie patys bernai, siautėdami su savo BMW ir man baisu pagalvoti apie visas tas merginas, kurioms nepavyko pabėgti. Aš noriu pasakyti, kad tai, kas įvyko prie Šilutės, nėra išimtis. Ir tas merginą nužudęs ir išžaginęs vaikinas taip pat nėra išimtis. Nes tokių vaikinų yra daug. Kiekviename Lietuvos miestelyje yra tokių bernų. Kai kurios aukos, kurios išsigelbėja arba kurios išlieka gyvos, nekalba apie tai. Kreipdami visą savo įtūžį ir energiją mintims apie revanšą kaltinamajam, mes neišsprendžiame problemos. Nes tokių įvykių dar bus. Ir ne vienas.
Todėl šiuo atveju demonizuoti tranzavimą, teigti, kad tai yra greičiausias kelias į maniako letenas, demonizuoti internetą ir grupę „važiuoju-vežu“, spangti apie Linčo teismą yra dulkių krapštymas nuo spintos, nenorint žvilgtelti į vidų.
Aš manau, kad tokie asmenys, kaip vyrukai iš BMW arba kaip įtariamas žudikas yra aplinkybių rezultatas. Mūsų visų mažas, kasdienis žiaurumas, susikondensavęs tų vaikinų galvose.
Lietuvos miesteliai, ypač šiuo metu, yra klaiki ir baisi vieta. Bent man. Neseniai teko lankytis vieno mažo miestelio gimnazijoje. Gimnazija iš išorės atrodo labai netgi gerai, tačiau įėjus į vidų, nesinori ten būti ilgiau negu penkiolika minučių.
Įėjau į salę, išvydau prieš save daug prievarta čia suvarytų mokinių, kuriems jau tikrai niekas nėra įdomu. Mokytojos stebėtinai panašios į kalėjimo prižiūrėtojas, nuo jų tiesiog dvelkia pykčiu ir nepakantumu. Salės gale keli berniukai muša kitą alkūnėmis. Niekas į tai per daug nekreipia dėmesio. Moksleiviai bijo kalbėti, atsakyti į klausimus, nes tuoj pat yra nulydimi mokytojų pašaipos. Kai kurie mokiniai, galbūt savo elgesiu nesantys pavyzdingi, jau yra pasmerkti, į juos žiūrima kaip į nusikaltėlius.
Aš tai įvardiju kaip žmonių santykių žiaurumą. Kai suaugęs jau yra nuteisęs vaiką, pasmerkęs ir nustūmęs jį į užribį. Aš manau, kad suaugusieji, ypač pedagogai – vaikams turi būti viltis, galimybė pasikeisti, patikėti savimi, šviesesne savo puse, o ne kažkokie „moralės“ sargybiniai, baudėjai.
Mums reikia stebėti ir save pačius – atrodytų, visai švelniai aš tą moteriškę prie kasos stumtelėjau, juk nieko baisaus! Arba visai neseniai, įlipusi į troleibusą, norėjau nusipirkti bilietėlį. Duodu 10 litų, stoviu, dairausi, laukiu ir staiga – toks baisus rėkimas pasiveja mano ausis. Vėliau suprantu, kad šis rėkimas skirtas man ir jis nuo troleibuso vairuotojo. Pykčio perkreiptu veidu jis man išrėžė: „Ieškok smulkiau! Neturiu grąžos!“ Aš pasijutau labai keistai. Ėmė drebėti rankos ir jau kitoje stotelėje išlipau. Dar gerą valandą savyje nešiojausi tą neigiamą jausmą.
Žinoma, galėjau išlieti jį ant ko nors kito, kokio kerėplos, užmynusio ant kojos, bet taip aš tęsčiau žiaurumo grandinę. Reikia jas kirpti. Nes mes nežinome, kokia gali būti jos pabaiga – rezultatas. Galbūt minėtasis įvykis prie Šilutės ir buvo ilgos žiaurumo grandinės rezultatas.
