Antraštėje paminėti parazitai. Jūs juos pažįstate. Čia jie, sulindę į mūsų parlamentą (kodėl sulindę ir kaip, netrukus pasakysiu, bet jums nepatiks), kurių darbas yra daryti ką nors naudingo arba bent jau labai netrukdyti, vėl pasikrapštė automobilių raktais ausis ir sugalvojo, kad nėra nieko geriau už seną plokštelę ir gerus nuvalkiotus juokus. Senus, kaip jų patrinti kostiumai.
Taip pat sveikinimų koncertuose menkos išmonės miestelių gyventojai sveikina mylimą mamą, siunčia jai savos kūrybos eilėraščius ir užsako, kad pagrotų „Vėl gegužio žiedai“ – kas, kad nutrinta iki skylių, vis tiek kiekvieną kartą džiugina.
Kartkartėm labiausiai panižusių rankų asmenys, gaunantys algas už įstatymų kūrimą, nusprendžia, kad kai kuriose srityse Lietuvoje yra truputį per gerai ir, pasistengus, galima pabandyti truputėlį pakenkti ir suknisti visiems gyvenimą. Na, jei ne visiems, tai bent jau daugeliui.
Šį kartą jie vėl patvarkys, kaip mums kalbėti ir rašyti: verslas negalės būti sėkmingas, jei kartkartėm neateis prakaitu smirdantys diedai su tautinėmis juostelėmis vietoj kaklaraiščių ir baisios bobos auksiniais dantimis, nemačiusios kosmetikos nuo 1979 metų, ir kol jie ir jos nepaaiškins verslui, ką jam reikia rašyti iškaboje, kaip pavadinti savo gaminį ir, apskritai, kaip reikia bendrauti su pirkėju ar klientu.
Kuo daugiau reguliavimo, tuo geriau, sako jie.
Niekas nekaltas, kad tie žmonės turi galias priiminėti įstatymus arba bent jau bando tai daryti: juos išrinko mūsų piliečiai, tiksliau, jų labiausiai apgailėtina dalis, tas bailus kumetynas, kuriam visada reikia viršininko, pono, šefo, caro: daug ką draudžiančio, dažnai pabarančio ir kartais kai ką leidžiančio. Tie runkeliai, deja, yra ne tik mūsų bendrapiliečiai, bet ir kaimynai, o kai kada ir giminės, ir jie, po velnių, balsuoja rinkimuose.
Jų mėgstamiausi posakiai: „nesuprantu, kas jiems leidžia šitaip“, „o nuo kada tai toleruojama, ar aš ką praleidau?“, „jie galvoja, kad jiems viskas galima“. Tai būtent jie ir išrenka tokius įstatymų leidėjus, kurie atitinka tamsiausio šabakštyno gyventojų lūkesčius.
Tie išrinktieji labai gerai žino, ką daro: pavyzdžiui, prekybos alkoholiu taisyklės ir darbo valandos, svaigalų reklamos tvarka (tiesiog pavyzdinis drakoniško siautėjimo pavyzdys – draudžiama, iš esmės, viskas, kas susiję su alkoholiu, išskyrus galvojimą apie šnapsą – tačiau gal ir ne, pagal tam tikrą interpretavimą galima baudą užsidirbti ir už tai) ir ypač rugsėjo pirmoji be alkoholio, kitaip žinoma kaip iniciatyva „paverskime Lietuvą vienai dienai Saudo Arabija“ – visa tai skatina piliečius vartoti daugiau, gudriau ir skirti tam daugiau dvasinės energijos.
Tuo tarpu labiausiai dvasiškai iškrypusi visuomenės dalis: skundikai, draudimų mėgėjai ir kitokios šiukšlynų žiurkės gali būti labai patenkinti, kad valdžia rūpinasi – galbūt niekam gero nepadaro, tačiau užtat kiek pakenkia. Ypač gerai, kai erzina vertelgas, visus tuos sukčius bankininkus, gamybos priemonių savininkus ir kitokius kailialupius, brukančius jaunimui brangią kavą su sirupu užsienietiškai pavadintose kavinėse.
Ant tų kavinių net neparašyta „kavinė“, o jei žmogus atvyks į sostinę iš Smirdabalių ir nesupratęs pagalvos, kad ten dėvėtų rūbų parduotuvė ar policijos nuovada? Įsivaizduojate, kokias kančias ir nepatogumus jis gali patirti?
O kur dar bankai, kurių beveik visi užsienietiškai vadinasi, viešbučiai, telefono bendrovės, greito maisto restoranai – čia ne juokas, visiems jiems galima gerokai kraujo pagadinti. Nenurims, kol nebus parašyta „Restoranas „Keptos Kentukio valstijos (JAV) vištos““, bet ne, ir tada nenurims, nes tada atsiras koks nors oblius, kuris sakys, kad čia Lietuva, čia turi būti visa vištiena lietuviška. Paskui kiekvienas automobilių gamintojas Korėjoje ar Prancūzijoje privalės sugalvoti Lietuvoje parduodamiems automobiliams lietuvišką pavadinimą: „Žilvitis“, „Ramunėlė“, „Kaspinuotis“, ir juo žymėti gaminius.
Manote, kad išsigalvoju, ir to nebus? Taigi jų esama – ir tų, kas aiškina, kad apelsinai ir mangai yra mums etnine prasme netinkami ir kelia alerginius susirgimus, ir tų, kurie bandė prastumti laisvės atėmimo bausmes už netinkamą lietuvių kalbos vartojimą, ir tų, kurie ligi šiol siekia, kad Lietuvoje būtų valstybiniai bankai, kurie būtų geresni paprastam žmogui. Jų tikrai esama, tų bepročių tvarkdarių, kurie lenda į svetimus gyvenimus, tik ne visi jie kol kas prieina prie įstatymų kūrimo.
Aš tikiuosi, kad ši beprotybė apie verslų lietuvinimą nebus priimta – ne tik todėl, kad laisvoje šalyje kiekvienas privalo turėti teisę vadinti savo verslą ir gaminį, kaip jam patinka ir norisi. Bandantys prievarta brukti lietuviškumą yra arba naivūs neišmanėliai, arba Kremliaus apmokami kenkėjai, nes jie skiepija neapykantą lietuvių kalbai.
Savo tautiečius pažįstu: kuo daugiau bus taisyklių ir draudimų, susijusių su kalba, tuo geriau ir ciniškiau mes juos apeidinėsime, dar ir pasityčiodami, tik šį kartą pašaipų taikinys bus mūsų pačių kalba, kuri tikrai nenusipelnė jų vien todėl, kad ją gina idiotai.
