Panašūs klausimai sukosi galvoje po „Go Planet Travel“ bankroto ir dalį jų dar kartą uždaviau lygiai prieš mėnesį, ragindama priimti reikiamus sprendimus, idant skaudžios istorijos nepasikartotų. Reaguodama į Valstybinio turizmo departamento viešai išsakytą poziciją, jog jis neturi įrankių, kurių reikia, norint tinkamai kontroliuoti turizmo paslaugas teikiančių ūkio subjektų veiklą, paraginau šiuos įrankius suteikti, sakydama: „jei tokia valia bus, turizmo verslo atstovai įsipareigoja padėti turizmo rinkos priežiūros procese.“
Deja. „Plius Travel“ atvejis parodė, kad per keturis mėnesius nuo „Go Planet Travel“ bankroto iš esmės niekas nepasikeitė. Ženklų, indikuojančių galimas „Plius Travel“ problemas, buvo. Lygiai prieš dvi savaites žiniasklaidoje pranešta, kad į Šarm el Šeichą išvykę keliautojai rado neapmokėtus viešbučius. Bendrovės atstovas tąkart teigė, kad po kelių valandų problema buvo išspręsta. Tačiau įdomu, ar kam nors Turizmo departamente kilo bent menkiausia mintis, jog ši istorija gali būti ženklas, kad įmonė susiduria su finansinėmis problemomis?
Lygiagrečiai sekė itin aktyvi reklaminė kampanija radijo eteryje ir gausybė publikacijų apie Monikos Šalčiūtės nuotykius Fuertaventuroje bei sveiku protu nesuvokiamos kelionių kainos – 999 litai už savaitės trukmės poilsį Madeiroje. Kodėl niekam iš valdžios institucijų atstovų nekilo mintis pasidomėti, kokia gi yra tokios kelionės savikaina ir kas dengia likusius kaštus? Galų gale, kodėl niekas nesumojo paprašyti bendrovės pateikti informaciją apie parduotų kelionių skaičių ir pareikalauti atitinkamai padidinti draudimo sumą?
Draudimo sumą miniu neatsitiktinai. „Plius Travel“ draudimo suma siekė 700.000 litų. Tačiau ką reiškia šis skaičius, kai vien parskraidinti Madeiroje bei Egipte „užstrigusius“ keliautojus išleista beveik 600.000 litų? O iš ko bus padengti nuostoliai daugiau kaip tūkstančiui „Plius Travel“ keliones įsigijusių žmonių? Eilinį sykį dalį kaštų prisiims savo klientus saugančios kelionių agentūros? Sąžiningas verslas ir vėl mokės už pasielgusius nesąžiningai? O gal tai Lietuvoje jau tampa socialine norma?
Komentare žiniasklaidai praėjusį mėnesį rašiau: „nekalbame apie būtinybę detaliai kontroliuoti kiekvienos kelionių agentūros ir organizatoriaus veiklą. Aukštesnės rizikos zonoje yra tie, kurie patys imasi organizuoti keliones užsakomaisiais skrydžiais. Nusprendus, organizuojant keliones, nuomoti lėktuvą ir juo skraidinti keliautojus, rizika yra didesnė.
Juk nesvarbu, kad, pavyzdžiui, esi pardavęs kelionių, kurios užpildo tik dešimtadalį lėktuvo – turi įsipareigojimą šiuos keliautojus nuskraidinti ir parskraidinti. Jei kelionių organizatorius nėra itin finansiškai pajėgus, tokie atvejai ir didina veiklos bei finansinę riziką bendrovei ir jos paslaugomis besinaudojantiems asmenims.
Sudarant kelionių paketus užsakomaisiais skrydžiais besiremiančių bendrovių šalyje šiuo metu yra tik trys. Nemanau, kad yra milžiniškas darbas operatyviai stebėti aktualią veiklos ir finansinę informaciją, susijusią su tokių bendrovių paslaugomis. Vertinti realią įmonių finansinę padėtį, įsipareigojimų pagrindiniams tiekėjams (skrydžių bendrovėms, viešbučiams ir kitiems) vykdymą, įsipareigojimų keliautojams ir draudimo bendrovių suteikiamų garantijų dydį.“
Turbūt reikia pripažinti, kad pervertinau mūsų valdžios institucijų gebėjimus. Tad ir kyla pagrindinis klausimas – ko reikia, kad galiausiai būtų užtikrinta turizmo rinkos priežiūra ir keliaujančių Lietuvos Respublikos piliečių apsauga?
Jei Turizmo departamentas neturi pakankamai resursų, gal pagelbėti gali Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba? Galų gale, kodėl šio klausimo Vyriausybės posėdžiuose bei Seime nekelia turizmą koordinuojanti Ūkio ministerija? Ar tam reikia, kad nuostolius patyrę keliautojai surengtų piketą prie šių institucijų bei pateiktų grupinį ieškinį dėl nuostolių atlyginimo teisme, atsakovu nurodydami valstybę?
Sakysite, keliu klausimus be konkrečių pasiūlymų? Konkrečių pasiūlymų yra ne vienas.
I. Įpareigoti Valstybinį turizmo departamentą vykdyti tinkamą kelionių organizatorių, besiremiančių užsakomaisiais skrydžiais, priežiūrą bei veiklos kontrolę – užtikrinti tiek reikiamos teisinės bazės egzistavimą, tiek atitinkamus žmogiškuosius bei finansinius resursus. Esu tikra, kad tai daug tikslingiau nei, tarkim, vietinio turizmo paslaugas siūlančių įmonių veiklą apsunkinančios iniciatyvos – tokios kaip neadekvačių draudimo sumų, ypač, kai nėra sureguliuotas atitinkamų draudimo produktų atsiradimas, reikalavimas.
II. Šviesti nuolaidų besivaikančius vartotojus. Kiekviena kelionė turi savo savikainą, kurią, visų pirma, sudaro skrydžio bei apgyvendinimo kaštai. Šiais interneto laikais pasitikrinti, kiek kainuotų panaši kelionė, ją organizuojant savarankiškai, nėra itin sudėtinga. Taip, nuolaidos yra sudėtinė rinkodaros bei didelio masto užsakymų dalis. Tačiau, jei keliones nuolat, kelis kartus mažesnėmis nei jų savikaina kainomis, siūlo naujas ir didelio finansinio užnugario neturintis kelionių organizatorius, būtina sunerimti dėl jo finansinės situacijos.
III. Nustoti tikėti mistiniais geradariais ir remtis ilgai rinkoje veikiančiomis, finansiškai pajėgiomis, tarptautinį užnugarį turinčiomis kelionių agentūromis. Brangindamos savo vardą, reputaciją ir ryšius su klientais jos ne tik nesiūlys pirkti abejotino patikimumo kelionių organizatorių rengiamų kelionių, bet, nutikus bėdai, padės atgauti sumokėtus pinigus. Galiausiai – suteiks reikiamą informaciją ir nepaliks jūsų nežinioje.
IV. Parengti tinkamą reagavimo į krizines situacijas sistemą. Privalo būti vienas, visą parą veikiantis kontaktinis numeris, aptarnaujamas pakankamo skaičiaus specialistų, kuriuo paskambinęs žmogus sužinos, kokia yra situacija, kokie vykdomi veiksmai ją sprendžiant, kada galima tikėtis gauti naujos informacijos ir panašiai. Be to, turi būti išspręstas ir finansinis klausimas, kad nepasikartotų tokie atvejai, kai žmonės yra priversti praleisti naktį oro uoste, kol bus surastas oro vežėjas, nes vietinei skrydžių bendrovei nepakanka Turizmo departamento garantinio rašto – ji reikalauja apmokėti už poilsiautojų parskraidinimą čia ir dabar.
Ir pabaigai, galbūt verta pagalvoti, kaip galima užtikrinti, kad visiems laikams durys į turizmo verslą būtų uždarytos asmenims, kurie apie veiklos sustabdymą praneša tą pačią dieną, lieka skolingi viešbučiams, pervežimų bei skrydžių bendrovėms, tuo sukeldami didžiulį stresą išvykusiems keliautojams bei papildomas problemas situaciją spręsti bandantiems Turizmo departamento atstovams?
Netoleruotina yra situacija, kai už kelių nesėkmingų ir neatsakingų verslininkų klaidas tiesiogiai bei netiesiogiai – mažėjančiu pasitikėjimu visa turizmo rinka – yra priversti mokėti daug metų sėkmingai veikiantys jos dalyviai.
Žydrė Gavelienė yra Lietuvos turizmo rūmų prezidentė.
