Seilę varvina ne tik žemdirbiai ar verslo įmonės. Politikams ir jų statytiniams irgi svarbu prasibrauti prie pyrago dalybų, nes tuomet galima tikėtis bent trupinių. O kai kalbama apie milijardus, tie trupiniai būna kepalo dydžio.
Neseniai iš kėdės pagaliau išverstas Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Ž.Plytnikas, kurį ne tik Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, bet ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino supainiojus viešuosius ir privačius interesus.
Bet viešai savo pavaldinės nėštumu besistebėjusį ir jos tėvą mėginusį atakuoti veikėją ėmė ginti kai kurie politikai.
Antai jaunoji konservatorių žvaigždė A.Bilotaitė išaiškino, kad Ž.Plytnikas dirbo itin sąžiningai, užkirsdavo kelią neskaidrioms pirkimų procedūroms, todėl valdantieji prasidedant ES milijardų dalyboms esą jį ir atleido.
Ar tikrai toks krištolinio skaidrumo buvo Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius? Sunku pasakyti. O gal skaidrus tik tam tikroms politinėms jėgoms, kurios ir piktinasi? Negalima atmesti ir tokios versijos.
Kad ir kaip būtų, A.Bilotaitė tik užsiminė apie seniai visiems žinomą tiesą: visos politinės partijos siekia ES paramą skirstančiose institucijose turėti savų žmonių.
Vis dėlto nėra taip svarbu, su kokios partijos simbolika bus Europos Sąjungos paramos tortą raikantis peilis.
Svarbiausia, kad dalybos vyktų pagal galiojančius įstatymus ir atitiktų ES reglamentus.
Kol kas Lietuvai didelių skandalų šioje srityje pavyko išvengti. 2010-aisiais laikinai buvo sustabdyta galimybė naudotis ES parama dėl pažeidimų įgyvendinant kelių ir oro uostų infrastruktūros projektus, šįmet spalį Europos audito rūmai pradėjo tikrinti devynias Briuselio skirtomis lėšomis pasinaudojusias įmones.
Tyčinės ar netyčinės klaidos valstybei skausmingai iki šiol nekirto: anot kontrolierių, Lietuvai dar toloka iki ES toleruojamo 2 procentų klaidų (arba apgavysčių) rodiklio.
Kitas dalykas, jog daugeliui mūsų politikų, regis, mažai rūpi, kiek ES pinigai duos naudos valstybei. Antai nuo kitų metų įsigalios Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymas, kurį neseniai priėmė Seimas. Tai, kad jis prieštarauja Europos Komisijos reglamentui, kažkodėl niekam neužkliuvo.
Blogiausia, kad ši prieštara – anaiptol ne Lietuvos naudai. Briuselis nusprendė, kad ES maža įmone laikoma tokia, kurios metų apyvarta siekia iki 10 mln. eurų, o vidutine – kuri per metus gauna iki 50 mln. eurų pajamų.
Gerokai mažesnius skaičius surašė Seimo proto bokštai: vidutine bendrove Lietuvoje laikoma tokia, kurios apyvarta – 40 mln., o mažai taikoma 7 mln. eurų riba.
Teisūs tie, kurie sakys, kad mūsiškiai vidutiniokai Europoje tebūtų nykštukai. Bet kam dar papildomai skriausti savus mažylius?
Mat nuo įmonės statuso priklauso ir Europos Sąjungos paramos intensyvumas: kuo bendrovė smulkesnė (o Lietuvoje jų skaičius dirbtinai mažinamas), tuo daugiau pinigų investiciniams, verslo plėtros ar rinkų paieškos projektams skiria Briuselis, o pačiai reikia pridėti jau mažiau.
Į dar painesnę padėtį patenka tos bendrovės, kuriose darbuojasi daug žmonių. Antai krosnis ir kitokią produkciją iš metalo gaminanti Alytaus „Astra“ su keliomis dešimtimis milijonų litų apyvartos jau išaugo mažos įmonės marškinėlius.
Tačiau pasirodė, kad ir vidutinės bendrovės marškiniai jai didoki: kad gautum tokį vardą, reikia ne tik riboti apyvartą, bet ir įdarbinti ne daugiau nei 250 žmonių. Su tokia kliūtimi alytiškiai susidūrė jau anksčiau, kai jų paraiška dėl ES paramos buvo atmesta.
Ką įmonės vadovai padarė? Nieko stulbinama: tiesiog stengėsi, kad darbuotojų nebūtų daugiau, nei reikalauja visokie reglamentai.
Nedarbo kamuojamai Lietuvai turėtų būti brangi kiekviena darbo vieta. Bet kad jų stengiamasi sukurti mažiau, pačių verslininkų kaltinti nekyla ranka – prie kryžiaus reikėtų kalti absurdiškus reikalavimus kuriančius biurokratus ir politikus.
Juk visiems aišku: siuvyklose ar kepyklose 50 mln. eurų apyvartą pasieks tik keli šimtai žmonių, nors lazerių gamykloje galbūt užtektų ir poros dešimčių. Bet vien iš lazerių, biotechnologijų ar mobiliesiems telefonams skirtų programėlių Lietuva kol kas tikrai negalėtų pragyventi.
Kita vertus, kai mažesnėms įmonėms kuriamos absurdiškos kliūtys gauti ES paramą, daugiau pinigų gali likti stambiosioms.
Savaime tai nėra blogai, išskyrus visiems seniai žinomą tiesą: valstybės ekonomikos stuburas yra ne kelios milžiniškos kompanijos ar korporacijos, kurios bet kada gali pakelti sparnus į užsienius, o būtent smulkusis ir vidutinis verslas.
Vadinasi, valdžiai tiesiog privaloma pasiraitoti rankoves ir imtis taisyti parengtų ir priimtų įstatymų spragas.
Prokurorams gal būtų pravartu pasidomėti, ar už Lietuvos verslui nenaudingų teisės aktų rengėjų nugaros nekyšojo kieno nors ausys.
