Neketinu nieko dramatizuoti ar kurti konspiracijos teorijų. Šiuo metu iš naujo skaitau Liudviką Wittgensteiną („informacinio karo“ kontekste tai tikra paguoda) ir vis labiau juo žaviuosi, tad konspiracijos teorijų a la „baimė dėl Rusijos yra kurstoma Dalios Grybauskaitės, nes jos kurstymas yra naudingas prezidentės politinės galios ir įtakos didinimui“ nekuriu ir neketinu to daryti.
Konspiracijos teorijos dažniausiai yra iracionalus atsakas į baimę ir mūsų pačių silpnybę grėsmės akivaizdoje. Jos negali būti nei patvirtintos, nei paneigtos, tad yra tiesiog beprasmės. Prasminga vieša diskusija yra grįsta faktais ir logiškai nuosekliais samprotavimais, o taip pat siekiu išlikti kiek įmanoma objektyvesniais.
Diskusijos žiniasklaidoje ir trečiarūšių Rusijos rašytojų versti dideliame portale publikuojami tekstai apie tai, kad Rusija tuoj tuoj puls Lietuvą, yra kaip tik tokie konspiracijos teorijų pavyzdžiai.
Tokių rašeivų nuomonių publikavimas yra baimės kurstymas, o vyraujanti reakcija, vis skirtingais pavidalais kartojama Lietuvos viešojoje erdvėje, yra graudžiai juokinga: teiginiai neva „Vakarai nusisuko nuo Ukrainos“, „Vakarai per silpni“, iš baimės arba dėl „supuvusios tolerancijos“, dėl savo „pražūtingo reliatyvizmo“ nuolaidžiauja Rusijai yra akivaizdi nesusipratimas. Jie mažai ką bendro turi su faktais, o jų autoriai demonstruoja elementarų nesusigaudymą tarptautiniuose santykiuose.
Prisiminkime gerai žinomus faktus. Europos Sąjunga, JAV ir kitos Vakarų valstybės pasmerkė Rusijos agresiją Ukrainoje. Vakarai nepripažino neteisėtos Krymo okupacijos, nepripažino ir nepripažins Krymo, Luhansko ir Donetsko „nepriklausomų respublikų“, Europos Sąjunga ir JAV paskelbė ekonomines sankcijas Rusijai, jos veikia. Rusijos ekonomika sparčiai ritasi žemyn, rublio vertė, iš dalies dėl naftos kainos kritimo, smuko daugiau kaip 20 procentų, importuotų prekių kainos sparčiai auga, sankcijų padarinius ima jausti ir eiliniai Rusijos piliečiai.
Kietos Vakarų pozicijos Rusijos atžvilgiu šalininkų vertėtų paklausti: o ką dar galėtų padaryti Vakarai, kad įrodytų persigandusiems konservatyviems lietuvių komentatoriams, kad nėra skystablauzdžiai? Gal įriedėti su tankais į Ukrainą ir jėga išstumti „žaliuosius žmogeliukus“ iš pietryčių Ukrainos?
Toks scenarijus yra neįmanomas, tai informuota Europos visuomenė supranta, bet, deja, sprendžiant iš vyraujančių reakcijų, to nesuprantama Lietuvoje. Akivaizdu, kad NATO, JAV ar ES valstybės nekils kariauti su Rusija dėl Krymo, Luhansko ar Donbaso. Ir gerai, nes tuomet iškiltų reali rimto karo Europoje grėsmė. Rusija elgiasi kaip bulius, tad bet koks drastiškas ir gerai neapgalvotas veiksmas, bandymas greitai įstumti bulių į kampą, yra kur kas pavojingesnis nei lėtas, metodiškas ir apgalvotas JAV ir ES veikimas.
Agresyvus ginklų žvanginimas ar juo labiau Europos ir JAV kariniai veiksmai, o ne dabartinė jų pozicija, padidintų Rusijos agresijos Lietuvoje pavojų. Tuomet Rusija turėtų kur kas daugiau priežasčių pulti Lietuvą. Tokio preteksto Rusija dabar neturi.
Žinoma, suprasti ir prognozuoti Rusiją ir V.Putino veiksmus nėra lengva. Tačiau kaip tik dėl to objektyvi informacija ir jos analizė – skirtingų nuomonių ir priešingų interpretacijų įvairovė – yra tokia reikšminga. Viešai užsipulti nuomonę, kad „negalime visko suversti (...) Maskvai dėl konflikto Ukrainoje“ to nebyloja. Konfliktas Ukrainoje, kaip ir kiekvienas konfliktas, turi dvi puses, tad norint suprasti pavojų keliančią Rusiją, ypač tuomet, kai ji yra neteisi, reikia kiek įmanoma objektyviau išsiaiškinti jos poziciją. Baimės eskalavimas to mums nepadeda.
Šiandien nėra pagrindo manyti, kad Rusija kėsintųsi į Lietuvos ar kitų Baltijos valstybių teritorinį vientisumą. Ukraina ir Lietuva šiuo požiūriu yra labai skirtingos. Lietuva yra ES ir NATO narė, bet taip pat, o tai nemažiau svarbu, – liberali demokratinė valstybė, kurioje, net jei ir netobulai, veikia įstatymų viršenybė ir valdžios administracinė sistema. Lietuva, priešingai nei Ukraina, nėra tai, kas angliškai vadinama failed state.
Kad ir kaip gerbtumėme Ukrainos demokratinį siekį pažaboti korumpuotų verslo klanų ir politikų savivalę, Ukraina nebuvo ir kol kas nėra vientisas ir gerai funkcionuojantis politinis-administracinis darinys.
Kaip tik tai labiausiai vilioją Rusiją. Rytų Ukrainoje gyvenantys rusai tikriausiai net nesuvokė, kad gyvena Ukrainoje, o jų ekonominiai ir asmeniniai ryšiai buvo ir tebėra persipynę su Rusija. Maidano provakarietiška revoliucija juos privertė rinktis tarp Rusijos bei Vakarų ir daugelis jų pasirinko Rusiją.
Visa tai, žinoma, nepateisina Rusijos agresijos Pietryčių Ukrainoje. Tačiau tai byloja milžinišką skirtumą tarp Lietuvos ir Ukrainos. Lietuvoje rusų tautinė mažuma yra puikiai integravusi, nepriklausomybėje subrendę ir užaugę rusai be akcento kalba lietuviškai ir yra lojalūs Lietuvos piliečiai.
Kaip tik tai ir mūsų priklausymas Vakarams yra Lietuvos stiprybė Rusijos akivaizdoje. Demonizuoti Rusiją puoselėjant santykius su rusų tautine mažuma, o sykiu ir su kitomis tautinėmis mažumomis, yra mažų mažiausiai neišmintinga.
Vasarą Klaipėdos Jūros šventėje sutikau Lietuvos rusus pardavinėjančius marškinėlius su kirilica parašytais užrašais „Esu rusas, bet nepuolu“ ir „Bijai rusų, nevažiuok į Palangą“. Draugiškai pasikalbėjau su puikiausiai lietuviškai kalbančiu marškinėlius pardavinėjančiu vaikinu. Po kelių dienų žiniasklaidoje perskaičiau smerkiantį straipsnį (o juk tai iš tikrųjų buvo respublikinio masto žinia!) apie tai, kaip Klaipėdoje du keistuoliai „primygtinai siūlė įsigyti“ tautinę nesantaiką kurstančius marškinėlius.
Nepaisant beveik kiekvieną dieną publikuojamų politologų komentarų apie įvykius Ukrainoje kol kas protingiausią nuomonę apie Vakarų reakciją į Rusijos agresiją interviu išdėstė poetas ir literatūrologas Tomas Venclova. Ją verta pacituoti darsyk: „Vakarai apskritai yra santūrūs, ir tai gerai. Šių dienų pasaulyje, kuriame yra ir atominis, ir kitokių ginklų, tenka būti santūriam. Nesantūrus pralaimi, santūrusis laimi.
Yra tokia liaudies pasaka – apie poną ir jo tarną stiprųjį Joną. Beriedant jiedviem mišku vežėčiomis, užpuolė plėšikai – nurengė poną beveik nuogai, atėmė pinigus, o Jonas sėdi sau ant pasostės ir rūko pypkę.
Apšvarinę poną plėšikai pradėjo kibti prie Jono, nuplėšė jam švarką, kepurę, kelnes, – Jonas toliau rūko pypkę. Kai ir šią jam išmušė iš dantų, Jonas atsistojo, stvėrė vieną plėšiką už kojų, apsuko aplink galvą kelis kartus, taip išguldė visus jo bendrus.
Atsiėmė savo ir pono drabužius, pinigus ir nuvažiavo toliau. Ponas ir klausia, kodėl šis iškart taip nepasielgė. O Jonas atsako: „Ponuli, prieš veliantis į peštynes, reikia šiek tiek įkaisti.“ Tai istorija apie Vakarus, – jie ne iš karto įkaista. Jie lėtai veikia, bet kai pradeda veikti, jų niekas nenugalės.“
