Šiuos klausimus vėl iškėlė staigus šalies policijos vadovo S.Skvernelio šuolis į vidaus reikalų ministro kėdę.
Nors nuo „tvarkiečių“ vidaus reikalų ministro D.Barakausko griūties dėl partijos galimos politinės korupcijos praėjo jau savaitė, S.Skvernelio pasirinkimas ir paskyrimas įvyko kaip žaibiška slaptoji operacija, kurios svarbiausios aplinkybės lieka įslaptintos.
Partijos „Tvarka ir teisingumas“ deleguojamo kandidato į ministrus pavardę trečiadienį pavakarę po susitikimo su R.Paksu paskelbė premjeras A.Butkevičius, o prezidentė D.Grybauskaitė tą akimirką, ko gero, jau buvo išsitraukusi plunksnakotį, kad pasirašytų atitinkamą dekretą.
Koks vaidmuo liko „tvarkiečiams“? Jų lyderis R.Paksas tiek viešumoje, tiek į posėdį susirinkusiai partijos vadovybei teisinosi, kad premjeras paskubėjo, o jis pats dar norėjęs padiskutuoti. „Tvarkiečiams“ teliko homeriškai nusikvatoti, kai vedlys dar pasiūlė vis dėlto už kažką balsuoti.
Žinoma, būtų neatsargu vienareikšmiškai teigti, kad nieko bendra nei su „tvarkiečiais“, nei, regis, ir su R.Paksu neturintis dabartinis policijos generalinis komisaras buvo „nuleistas“ prezidentės, padedant ar net skatinant premjerui.
Kad ir kaip būtų, tikėtina, jog šis paskyrimas šalies vadovei leis ne blogiau valdyti ministeriją, kaip ir anksčiau, kai Prezidentūrai, o ne partijai atsiskaitinėjo D.Barakauskas.
Beje, ši istorija lyg du vandens lašai panaši į visai neseniai įvykusią „darbiečių“ stovykloje.
Po ilgų užkulisinių gužynių L.Graužinienės neva asmeniškai pasirinktas energetikos ministras, buvęs „Klaipėdos naftos“ vadovas R.Masiulis – irgi nieko bendra su partija neturinti asmenybė. Jis taip pat tapo visiška paskutinės akimirkos naujiena „darbiečiams“.
Šis pasirinkimas buvo naudingiausias būtent prezidentei – net tuo atveju, jei ji, kaip prisiekinėjo L.Graužinienė, asmeniškai ir nebedė pirštu į R.Masiulį.
Toliau kalbant apie ministrų skyrimus, galima prisiminti, kaip už borto buvo palikta ir dauguma socialdemokratų vadovybės narių. Iki paskutinės akimirkos svarstant įvairius galimus kandidatus į sveikatos apsaugos ministro postą, A.Butkevičius prieš ištįsusias jų nosis ištraukė Seimo narės R.Šalaševičiūtės kandidatūrą. Ji buvo staigiai palaiminta.
Susidarė įspūdis, kad tąsyk irgi neapsieita be pagyrų ministrei greitai pažėrusios prezidentės įtakos.
Visi šie paskyrimai rodo ir tendenciją: viena vertus, didėjančią D.Grybauskaitės įtaką Vyriausybei ir Vyriausybėje, kita vertus, tą Vyriausybę lyg ir suformavusių partijų svorio mažėjimą.
Labiausiai įtakos netenka „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“. Tai atitinka strateginius Prezidentūros tikslus – jei jau neišeina bent vienos šių partijų išmesti iš valdžios ir sudaryti naujos valdančiosios koalicijos, jas reikėtų kiek įmanoma atkirsti nuo valdymo svertų.
Tokie procesai, nors ir kerta valdančiosios koalicijos autoritetui, visai ne pro šalį ir socialdemokratams. Juk jų partneriai, pirmiausia „darbiečiai“, – pagrindiniai konkurentai dėl rinkėjų simpatijų.
Vis dėlto tokie manevrai sukarikatūrina ir sumenkina tokias procedūras kaip Vyriausybės formavimas, ministrų skyrimas, partijų kadrų rotacija. Juk kiekvienoje demokratinėje valstybėje visa tai turėtų vykti skaidriai ir sklandžiai.
Akivaizdu ir tai, kad ne tik minėtos dvi populistinės politinės jėgos, bet ir kitos pagrindinės šalies partijos išgyvena kadrų krizę – nebeturi ką pasiūlyti nei į svarbius postus, nei per rinkimus.
Gal „tvarkiečiai“ ir būtų suradę kokį nors kandidatą, bet abejotina, ar šios partijos aruoduose iš tiesų atsirastų tokių, kurie atitiktų tikro vidaus reikalų ministro standartus.
Kita vertus, verdant galimos politinės korupcijos bylai, grasinančiai nuplikyti visą partiją ir jos vedlį, palikti „tvarkiečių“ rankose šią ministeriją irgi būtų ne visai atsakinga.
Tad gal po šio paskyrimo laimėjo visi, nors ir nevienodu mastu?
Ministru tapęs policijos vadovas bus ne tik patogus premjerui bei prezidentei, bet galbūt sumažins ir pareigūnų nepasitenkinimą dėl socialinių problemų, o gal net įgyvendins policijos reformą.
Be to, S.Skvernelio populiarumo atšvaitas gal kiek paveiks ir jį neva delegavusios partijos reitingą.
Tiesa, yra ir rizikos, kad naujasis ministras gali nebūtinai pagerinti atmosferą vidaus reikalų sistemoje. Juk jis tiesiogiai atstovauja vienai stovyklų, visada kovojančių dėl įtakos. Kita stovykla – ministerijos aparatas.
Be to, policija ir kitos jėgos struktūros – tik viena ministerijos kuruojamų sričių. Kitos ne mažiau svarbios – valstybės tarnyba, savivalda, administracija. Ar visa tai pakels siauros specializacijos ministro pečiai?
Demokratinės valstybės požiūriu gana prieštaringai atrodo ir tai, kad į politinį ministro postą skiriamas žmogus su antpečiais.
Juk atrodė, kad Lietuvoje laikai, kai vidaus reikalų ministrais būdavo statutiniai pareigūnai, jau seniai praėjo. Pasirodo, ne. Tad kuria kryptimi žengiame?
