Pilietiškumo pamokos
Tuo, kaip apsaugoti šalies jaunimą nuo panašių provokacijų, susirūpino ir šalies politikai. Praėjusį mėnesį Seimo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario Arvydo Anušausko iniciatyva Lietuvos Respublikos Seime lankėsi moksleiviai iš Vilniaus Sofijos Kovalevskajos vidurinės mokyklos. Būtent šios mokyklos mokiniai ir buvo įvardyti kaip vykusieji į sukarintas stovyklas.
Neseniai Seimo narys pakvietė šios mokyklos moksleivius apsilankyti Genocido aukų (KGB) muziejuje. Anot politiko, moksleiviai šiame muziejuje lankėsi pirmą kartą.
Paklaustas, kodėl nusprendė tiek savo laiko ir energijos skirti moksleivių švietimui, politikas pripažino, kad žibalo kaip reikiant į ugnį kliūstelėjo ažiotažas, kilęs dėl kelių moksleivių dalyvavimo vasaros stovykloje Kirgizijoje.
Kas kuria kultūrinę atskirtį?
„Bendrauju ne su tais pačiais moksleiviais, o su tos pačios mokyklos skirtingomis klasėmis“, – juokavo pašnekovas ir pridūrė, kad susitikimų metu suprato, jog iki tol nei Seime, nei Genocido aukų muziejuje nėra buvęs nė vienas moksleivis.
„Todėl ir jaučiasi atskirtis. Aš ją jaučiu“, – teigė A.Anušauskas. Paklaustas, kas kaltas dėl tokios atskirties atsiradimo, jis atsakė: „Jei pradėsime ieškoti kaltų, tai įbrisime iki kelių į tarpusavio nesantaikų paiešką, bet padėtį reikia keisti. Tiesa, ji pasikeičia tuomet, kai šių mokyklų auklėtiniai praveria universitetų duris.
Per 15 dėstymo universitete metų pastebėjau, kokių pokyčių būna: 1995–1997 metais į universitetą patekę rusakalbiai jaunuoliai dar kartą mokydavosi lietuvių kalbos, rašyti. Po dešimtmečio – jauni žmonės puikiai kalbėjo lietuviškai, sėkmingai integravosi.“
Politikas spėliojo, kad tam tikrą kultūrinę atskirtį kuria šeima ar mokytojai. „Moksleiviai puikiai kalba lietuviškai. Situacija nėra tokia pati, kokia buvo prieš kokius 15 metų, bet reikia pastangų. Šie jauni žmonės save tapatina save su lietuviais, su savo valstybe, pilietybe – tokį vaizdą susidariau iš bendravimo su moksleiviais,“ – įspūdžiai dalijosi politikas.
Taikinyje – jaunimas
Anot A.Anušausko, laikas, kai jauni žmonės nevengia maištauti, ieško idealų ir autoritetų, pats pavojingiausias: „Ne be reikalo įvairios Rusijos tarnybos investuoja į tokio amžiaus jaunuolių ugdymą. Tai ne atsitiktinumas – puikiai žinoma, kad tokio amžiaus vaikai yra imlūs, juos galima auklėti, patraukti į savo pusę mentaliteto prasme.
Bendraujant su moksleiviai reikia pabrėžti skirtumą tarp demokratijos ir tos valstybės valdymo formos, kuri klostosi Rusijoje. Kai pradedame pasakoti, kas galima pas mus ir ko negalėtų būti ten, skirtumas tampa akivaizdus.“
Į klausimą, ar abi pusės – visuomenė ir tautinių mažumų bendruomenės – deda pastangas, kad šios nebūtų uždaros, pašnekovas atsakė: „Galima ir apie tai kalbėti – vienos mokyklos tokiomis tapo, kitos – ne, bet juk ir mokyklų bendruomenės yra skirtingos ir bendraujant tai jaučiama.“
V.Bacys: „Esama ir lietuviškų mokyklų, kur padėtis bloga“
Aukštelkės mokyklos direktorius, buvęs švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, paklaustas, ar iš tiesų esama didelio skirtumo tarp to, kokią Lietuvą mato tautinių mažumų jaunimas ir lietuviškų mokyklų moksleiviai, sakė: „Didelio skirtumo nematyčiau, nes pastebiu, kad kai kuriose mokyklose, kur dėstoma lietuvių kalba, padėtis yra dar blogesnė. Kai kalbama apie prisirišimą prie savo krašto, identitetą – tautinių mažumų moksleiviai labai lojalūs ir jaučiasi Lietuvos piliečiais.“
Anot V.Bacio, į kai kuriuos klausimus reikia žiūrėti subtiliau ir suprasti, kad, kalbant apie mokyklą, kurioje dėstoma rusų ar lenkų kalba, vis tiek atsiras tam tikrų dilemų ar pasirinkimo problemų.
„Kai kalbama apie Armiją Krajovą, logiška, kad lietuvių ir rusų istorikų požiūris skiriasi iš pagrindų, arba požiūris į tam tikrus tarpukario istorijos momentus. Neigti juos netikslinga, veikiau reikėtų suvokti, kad tokie skirtumai yra ir bus. Dalis tautinių mažumų atstovų atvyko į mūsų kraštą LDK laikais, dalis sovietmečiu ar carinės Rusijos laikais, bet turime labai gražų pavyzdį – Zubovų giminę, kuri atvyko rusifikuota, bet tapo didžia lietuvybės gynėja“, – sakė pašnekovas. Jo teigimu, skirtumų nereikia ignoruoti, o pripažinti ir ieškoti sprendimų.
Negalime izoliuoti savęs nuo kaimynų
„Neišskirčiau tautinių mažumų mokyklų į skirtingą grupę, bet tos problemos, apie kurias kalba Seimo nariai, yra aktualios visoms mokykloms. Kiek teko girdėti (ši informacija nepatvirtinta), bet į sukarintas stovyklas vyko atstovai ir iš lietuviškų mokyklų,“ – kalbėjo pašnekovas.
V.Bacys prisiminė, kad jam su mokiniais yra tekę dalyvauti Kaliningrado miesto dienose: „Šiauliai ir Kaliningradas yra bendradarbiaujantys miestai. Tai buvo vasara – pats visų politinių įvykių įkarštis, o mokiniai bendrai ruošia jaunimo forumo rezoliuciją. Bet juk suaugusieji tam ir yra, kad prižiūrėtų, jog tokiuose renginiuose nesipainiotų politika. Juk kalbama apie jaunimo bendradarbiavimą, draugystę... Negalime savęs izoliuoti nuo kaimynų, šiuo atveju Rusijos, juk neišvengiamai turėsime bendradarbiauti.“
Apie tai, ar tiesa, kad tautinių mažumų mokyklų bendruomenės yra uždaresnės, pašnekovas sakė: „Jos savaime yra uždaresnės, nes mažumos turi tam tikrą bendrumo jausmą, kuris šiek tiek sietinas su uždarumu. Bet juk Montesori ar katalikiškos mokyklos taip pat turi tam tikrą savo veidą, tad ir tautinių mažumų mokyklos pasižymi tam tikru išskirtinumu, kuris kartais daugumai ne visai suprantamas.“
