Visur kalbama apie teisingumą, atseit remiantis įstatymais, bet negali atsikratyti įspūdžio, kad tas teisingumas greičiau yra stipriai pritemptas prie skylėtų įstatymų, to neįvardinant. kad ir kitiems būtų lengviau ateityje pasinaudoti tomis skylėmis.
O visa kartu liudija dar vieną liūdną mūsų šalies neteisingumo pusę: vadinamąjį formalųjį teisingumą.
Prieš tai šiame straipsnyje rašiau apie tai, kaip teisingumą supranta partija, turinti „Tvarkos ir teisingumo“ vardą ir apie tai, kaip šios partijos kai kurie buvę įtakingi asmenys teismo buvo pripažinti kaltais. Bet taip atsitinka nedažnai. Net ir Darbo partijos šešėlinės buhalterijos bylos niekaip nesugebama pabaigti mūsų teismuose.
Į korupcijos skandalus, galimus nešvarius sandėrius įsisuka įvairių partijų įtakingi asmenys, o tada dažniausiai apie ką išgirstame, tai apie teisėjų, prokurorų veiksmus, atleidžiant juos nuo atsakomybės, arba į nemalonę pakliuvusių įtakingų partijos asmenų pareiškimus, stengiantis išsukti savo partiečius ir veikiančius neretai, kaip formalaus teisingumo advokatai. Tokio formalaus teisingumo pirmtaku, matyt, galima laikyti garsiąją frazę: vsio zakonno, reiškusią, kad savas visada teisus.
Buvusiam VPT vadovui Ž.Plytnikui teismo nuosprendis buvo negailestingas. Buvusį Vilniaus merą Vilių Navicką teisėjai išteisino, o buvusiojo socialdemokratų deleguoto sveikatos apsaugos viceministro Gedimino Černiausko dar neaišku, ar laukia akistata su teisėsauga dėl galimo poveikio, siekiant į pareigas paskirti parinktą žmogų ir, kas mano nuomone, nemažiau svarbu, Sveikatos apsaugos ministerijos dosnumo, įskaitant ir komisiją, kuriai vadovavo G.Černiauskas, apdalijant įstaigą, kurios akcininku jis pats yra ir kuri atneša pajamų jo šeimai, milijoninės sumos kontraktu.
Visose šiose istorijose tampriai persipina teismo veiksmai su Vyriausios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) veiksmais, nes kalbama ir apie tai, ar pareigūnai galėjo sumaišyti viešuosius interesus su savo privačiais, kas turėtų būti laikoma rimtu nusikaltimu šalyje. Bet tada gal ir reikėtų atskirti tikrus sukčius, nuo tų, kur tokiais norima padaryti, smulkius pažeidimus, nuo tų, kurie yra didelio turto grobstytojai.
Vieša paslaptis yra tai, kad Ž.Plytnikas buvo kliuviniu, ieškantiems landų viešuosiuose pirkimuose, todėl ilgai ieškota preteksto, kaip jį iš pareigų nuimti. Galiausiai tam pasitarnavo Ž.Plytniko asmeninis konfliktas, kuris geriausiu atveju teisinėje valstybėje galėtų būti tarnybinis arba administracinis nusižengimas. Jis atleido iš pareigų savo pavaduotoją, kuri tuo metu buvo nėščia.
Bet problema ir tai, kad ji buvo neeilinis žmogus, o įtakingo pareigūno, buvusio ilgamečio Generalinio miškų urėdo, t.y. taip pat ir visų valdžioje esančių medžiotojų draugo, duktė. O tai, matyt, padvigubino ar net patrigubino Ž.Plytniko kaltę valdžios medžiotojų akyse.
Be to, prieš tai Generalinės urėdijos daugiau nei 40 mln. litų vertės sandėrį viešųjų pirkimų srityje V.Plytniko vadovaujama įstaiga buvo pripažinusi, kaip galimai neskaidrų, o pats Ž.Plytnikas nenusišalino nuo šio reikalo tyrimo ir nepaliko šio klausimo kuruoti Generalinio urėdo dukrai, savo pavaduotojai VPT institucijoje.
Generalinis urėdas tvirtino, kad šis VPT tyrimas tai kerštas prieš jį dėl jo dukters, o visos kitos valdžios institucijos irgi čia įžvelgė problemą, nelaukdamos pradėto Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrimo šiuo klausimu, aiškinantis, ar tikslingai buvo panaudota daugiau, nei 40 mln. litų Europos Sąjungos paramos ir urėdijų lėšų.
Remiantis VTEK sprendimu, teismas pripažino Ž.Plytniką kaltu, kaip supainiojusį viešuosius ir privačius interesus, taigi padarytas dideliu nusikaltėliu valstybėje. Ir visi yra laimingi. Kas pasakys, kad Lietuvos teisėsauga nesugeba nubausti nenaudėlių.
Bet teisėsauga sugeba ir atleisti, nepamatyti. Buvęs sostinės meras konservatorius V.Navickas pokalbyje su vienu partijos kolega paaiškino, kad bet kokį palankų savo partijai klausimą (kiekvienas žmogus supranta, kad tai reiškia valdžios veiksmus, atnešančius politinių ar materialinių dividendų partijai, taip pat galimai per aukščiau minėtus valdžios institucijų užsakymus) galima išspręsti per trejetą dienų, o tą, kuris nepalankus partijai vilkinti ir trejetą metų. Meras pasakė dar ir daugiau frazių šiame pokalbyje, kuris buvo įrašytas diktofonu, bet apie jas dabar neminėkime, nes Vilniaus apygardos teismas užsikabino tik dėl šios frazės.
Ir nusprendė, kad mero veiksmuose nėra jokio nusikaltimo požymių. Taigi, apygardos teismo sprendimu jis nėra kaltas.
Teismo sprendimo formuluotė yra labai įdomi. Tokia jo išsakyta mintis, kaip skelbia teismo nuosprendis, rodo tik V.Navicko neigiamą požiūrį į objektyvumą. Teismui nėra aišku, kokius galimus sostinės savivaldybės sprendimus jis siūlė vilkinti.
Tai, kas visa tai turėjo išsiaiškinti: teismas ar prokurorai ikiteisminio tyrimo stadijoje? Pagaliau, ar nebuvo galima pasidomėti, ar paties mero V.Navicko asmeninė gerovė nepagerėjo, pralenkdama oficialiai gaunamas pajamas po tokių sprendimų.
Ar buvo apklausti kiti asmenys, kurie galėtų paliudyti galimai nusikalstamus sostinės mero veiksmus? Juk akivaizdu, kad meras čia ne šiaip tik filosofavo. Tai reiškė ir veiksmą. Kodėl nebuvo tų galimai nusikalstamų veiksmų paieškota, turint už ko užsikabinti.
Bet niekam tai, atrodo, nerūpėjo. Ar nesusidaro įspūdis, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė savo sprendimą labai formaliai, tik ir džiaugdamasis, kas žino, gal esant ir įtakingiems užtarėjams, kaip pritempti išteisinamąjį nuosprendį prie to, ką nusprendė. O, kad viskas čia nėra taip aišku rodo tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas jau vieną kartą gražino svarstyti šią bylą pakartotinai žemesnei instancijai.
Tai, kam yra priimti įstatymai, pavyzdžiui ir dėl galimai neteisėto praturtėjimo, jeigu net ir tokioje situacijoje, kur aukšto lygio valdžios žmogus mokina nepatyrusį kolegą, kaip reikia „teisingai“ gyventi, atsidūrus valdžioje, tie įstatymai nėra įjungiami?
Vilniaus apygardos teismas ir čia pasikliovė etikos, o ne teisės samprata. Pažymėjęs, kad tai tik neetiškas elgesys, o dėl jo sostinės meras jau nukentėjo, t. y. turėjo pasitraukti iš savo pareigų, teismas tarsi ir pasakė, kad jie čia, kaip ir „ne prie ko“.
Kartais jau susidaro įspūdis, kad svarbi teisiniame pasaulyje praktika, jog įtartas padarytu nusikaltimu ar nusižengimu valdžios žmogus turi atsistatydinti, Lietuvoje yra tarsi suabsoliutinama, nutarus, kad po to, kai jis atsistatydino ar buvo pašalintas, prokurorai bei teisėjai turi parodyti savo atlaidumą ir tų veiksmų nebetirti.
O tas, atleistasis nuo teisinės atsakomybės, po kurio laiko vėl gali grįžti į darbą, kaip švarios reputacijos žmogus, ir toliau tęsti savo ankstesnių darbų praktiką iki kito atleidimo.
Socialdemokratų deleguoto sveikatos apsaugos viceministro G.Černiausko byla dar neaišku, ar pasieks teisėsaugą. Bet jau pasigirdo įtakingų socialdemokratų balsų, kad viskas jo veiksmuose padaryta formaliai teisingai.
Tai yra skirtingai, nuo Ž.Plytniko jis atseit nusišalino nuo sprendimo, tačiau tokie G.Černiausko veiksmų advokatai nemato kito: Ž.Plytnikas savo sprendimais asmeninės materialinės naudos sau nesiekė, o čia veiksmais, padarytais tos pačios Sveikatos apsaugos ministerijos, kurios viceministru jis yra, buvo atnešta materialinė nauda viceministro šeimai.
Jeigu dar paaiškėtų, kad šioje įstaigoje, kuri gavo milijoninę paramą, dirbo taip pat ir viceministro žmona, gautume visiškai elementarią korupcinių veiksmų schemą, kai įtakingos asmens vadovaujama valdžios įstaiga skiria pinigines lėšas įmonei, kurios akcininku, o gal ir dirbančiaisiais yra to valdžios asmens šeimos nariai bei draugai.
Tokios įstaigos ir gauna pinigus iš valstybės, kurie neretai viršija valdžioje esančiųjų darbo užmokestį ir yra tikrasis jų pajamų iš mokesčių mokėtojų kišenės šaltinis. Ar taip buvo ir G.Černiausko atveju, parodys ikiteisminis tyrimas, jeigu tik bus atliktas.
Kokią žinią siunčia Lietuvos žmonėms šie trys įvykiai, kurie dabar tik kalendoriniu principu buvo atrinkti iš mūsų šalies gyvenimo?
Tai tik šios savaitės įvykiai. Ir nežinia, ar juose įvardinti asmenys yra didžiausi blogiečiai. Kai kurių darbai dar net nepraėjo ikiteisminio tyrimo. Bent jau man šie įvykiai dar kartą patvirtina ankstesniuose straipsniuose iškeltą klausimą: ar yra mūsų šalyje teisingumas? O gal tas teisingumas yra tik pasirenkamasis? Pagal tai, kas gali pakliūti ar pakliūna į teisėsaugos akiratį.
O juk dažnai, prisidengiant tuo formaliuoju teisingumu, yra slepiamos korupcinės valdžios veiksmų schemos, landos įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose. Jeigu įstatymuose yra korupcinės skylės ir jos laiku neužlopomos, jeigu prokurorų ar teisėjų darbas iki galo nereglamentuotas, o jie neparodo širdies ir noro iki pagrindų ištirti vieną ar kitą bylą, be to sulaukia įtakingų asmenų spaudimo, toks ir rezultatas.
O mums manau visai neturėtų rūpėti, kokios partijos žmogus ar nepartinis padarė blogus, neskaidrius darbus, kas iš jų buvimą valdžioje suprato, kaip asmeninę ar grupės asmenų pasipinigavimo priemonę. Manau, kad mums visiems turėtų rūpėti, kad to realaus teisingumo, o ne parodomojo, formalaus mūsų valstybėje būtų daugiau ir kad teisėsauga, teismai išsiaiškintų visas galimas tiriamų bylų aplinkybes.
Kitaip pasekmės yra liūdnos: vis daugiau ir daugiau žmonių Lietuvoje gali suprasti, kad sąžiningai gyventi yra neteisinga, blogai, o atėjus į valdžią, visų pirma reikia pasirūpinti grupe draugų: politikų, teisėjų, prokurorų, kurie tave pridengs. Bet ką tada apie tokią savo valstybę gali galvoti sąžiningi žmonės: eiliniai piliečiai, o taip pat ir sąžiningi politikai, teisėjai, prokurorai, kurių irgi noriu tikėti yra nemažai?
Jeigu pati valstybė savo veiksmų praktika parodo, kad jie yra neteisūs ir gali būti pašalinti. Taip ir valdžioje yra skatinamas ne tik valstybės plėšimo instinktas, bet ir konformizmas, prisitaikėliškumas, siekiant savo asmeninės naudos, jei teisingumo valstybėje nėra.
