Aš, dvylikametis, šią sovietmečiu aštriai skambėdavusių erotinių motyvų prisodrintą knygą nesunkiai rasdavau ir, aišku, pavartydavau. Greičiausiai todėl tapau heteroseksualu.
Jei prie mano tėvų lovos būtų gulėjusi nesusipratimus dabartinėje Lietuvoje kelianti N.Dangvydės pasakų knyga „Gintarinė širdis“, aš ją taip pat būčiau pavartęs. Manote, kad būčiau tapęs gėjumi? Vargu. Ji niekaip nebūtų pranokusi W.Hauffo pasakų, kurias dievinau.
N.Dangvydės „Gintarinės širdies“ problema anaiptol ne ta, kad joje yra pasakų, kuriose karalaitis įsimyli vyrą, o karalaitė karštai bučiuoja ilgaplaukę gražuolę.
Bėda ta, jog tai vyksta ne pagal tų pasakų vidinę dramaturgiją, o todėl, kad taip užsigeidė autorė, greičiausiai supratusi, jog jei ne netradicinė meilė, tos pavalkiotų siužetų pasakos nesukeltų beveik jokio susidomėjimo. Todėl rezultatas ir dvelkia nenuoširdumu, dirbtinumu.
Skirtingai nei knygai išleisti lėšų skyrusiai Kultūros ministerijai ir jos leidėjams, „Gintarinės širdies“ vaikams taip lengvai neįbruksi. Jie nenuoširdumą ir dirbtinumą jaučia iš toli.
Paradoksalu, bet žurnalistų ir leidėjų etikos sargai patarė, kad šią už valstybės lėšas išleistą knygą nemokamai gavę bibliotekininkai pirmąkart šalies istorijoje pažymėtų grifu N-14 ir kaip įmanydami slėptų nuo mažiausių skaitytojų.
Kaip vertinti šią keistą situaciją? Teigiamai. Bet ne dėl knygoje aprašytų tos pačios lyties asmenų bučinių, o todėl, kad yra šimtai meninės įtaigos požiūriu vertingesnių pasakų knygų. Kad ir tos pačios W.Hauffo pasakos. Juk tikras bibliotekininkas ir turėtų būti prievaizdas. Tik gal ne vaikų lytinės tapatybės, o geros literatūros.
