Lietuvos netektys: aktoriai, rašytojai ir televizijos žmonės

Tačiau kai kurie ypatingo visuomenės dėmesio sulaukę žmonės išėjo anksčiau laiko - lietuvių mylimas humoristas ir laidų kūrėjas Gintaras Ruplėnas mus paliko nesulaukęs savo 50-ojo jubiliejaus. Portalas lrytas.lt prisiminė visuomenės žinomas ir gerbiamas asmenybes, kurių mes netekome nuo 2013 m. lapkričio iki šių metų Vėlinių.

Spalio 8 d. Netekome ilgamečio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus, ilgamečio Dainų švenčių vyriausiojo dirigento ir meno vadovo Antano Jozėno. Profesorius mirė eidamas 88-uosius gyvenimo metus.   Tai buvo kūrybinga ir darbšti asmenybė, padariusi reikšmingą įtaką Lietuvos chorinės muzikos kultūrai ir išugdžiusi būrį mokinių – šiandien žinomų dirigentų. Spalio 30 d. Lietuva neteko vieno iškiliausių menininkų, ypatingos asmenybės, kūrybingo ir drąsaus žmogaus – skulptoriaus Vlado Vildžiūno.    „Turėjęs unikalų talentą pajusti medį, akmenį, metalą, V.Vildžiūnas nuo jaunystės metų savo skulptūrose įskeldavo Laisvės ir Nepriklausomybės viltį.

Sudėtingomis sovietmečio sąlygomis kūręs menininkas visai tautai primindavo, kad Lietuvos istorija nenutrūko. Jo namuose nuolat burdavosi menininkai ir intelektualai, iš kurių lūpų ir širdžių sklindantis Laisvės troškimas padrąsindavo ir kitus“, - taip apie skulptorių atsiliepė prezidentė Dalia Grybauskaitė. 2014 metai

Kovo 14 d. mirė Lietuvos rašytojas Icchokas Meras. Lietuvoje gimęs ir augęs, vėliau Izraelyje gyvenęs žydų kilmės rašytojas kūrė išskirtinai tik lietuviškai. Gimtoji kalba jam buvo visas pasaulis. I.Mero knygos plačiai žinomos mūsų šalyje ir pasaulyje, išverstos į daugelį užsienio kalbų.    Sovietmečiu į Izraelį pasitraukęs kūrėjas išlaikė glaudų ryšį su Lietuva, nuolatos bendravo su lietuvių rašytojais išeivijoje. I.Meras 1995 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Jam įteikta garbinga Lietuvos nacionalinė meno ir kultūros premija.

Kovo 27 d. užgeso Simono Alperavičiaus – ilgamečio Lietuvos žydų bendruomenės vadovo, iškilaus visuomenės veikėjo gyvybė.    „Mūsų atmintyje S.Alperavičius visuomet išliks kaip sąžiningas ir drąsus žmogus, visą gyvenimą paskyręs atviro, prasmingo lietuvių ir žydų dialogo kūrimui, Lietuvos žydų bendruomenės stiprinimui ir jos indėliui į abiejų tautų visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą“, - taip apie velionį kalbėjo prezidentė D.Grybauskaitė.

Mirtis pasitiko aplankius šventas vietas    Birželio 12d. Jordanijoje mirė TV prodiuseris, šou verslininkas, renginių vedėjas ir laidos „Dviračio šou“ siela Gintaras Ruplėnas. 49 metų vyrui sustojo širdis.

G.Ruplėno gyvybė užgeso atostogaujant. Prieš mirtį G.Ruplėnas su draugų kompanija apsilankė Izraelyje, o į Jordaniją pailsėti išvyko su savo žmona Dalia.

G.Ruplėnas su žmona turėjo du vaikus: 15 metų  dukterį Mariją ir  24 metų sūnų Domantą. Žinia apie nutikusią nelaimę sukrėtė visus G.Ruplėno bičiulius, jį pažinojusius žmones ir Lietuvos visuomenę.

„Į Jordaniją Gintaras veržėsi lyg į Pažadėtąją žemę. Tuos kelis šimtus pasienio metrus tiesiog skrido į tą pusę. O aš vos galėjau pavilkti kojas – staiga jos taip sutino, tiesiog nenorėjo eiti. Kiekvienas savo likimo pasitikti eina skirtingai“, – yra sakiusi D.Ruplėnienė.

„Išėjo žmogus, kurio pasiilgsime kaip savęs pačių“, – tokius žodžius prie bičiulio kapo ištarė Arūnas Valinskas. Lietuva neteko teatro legendos

Gegužės 19 d. Eidamas 75-iuosius metus mirė legendinis Lietuvos aktorius Antanas Šurna. Jis buvo vienas populiariausių šalies aktorių, kūręs vaidmenis teatre ir kine.

Aktorius vaidino ne viename Lietuvos teatre – jo balsas skambėjo Kauno, Šiaulių dramos teatruose, buvo Valstybinio jaunimo teatro vadovas. Sukūrė vaidmenis ir televizijos serialuose bei filmuose. Vienas žinomiausių ir populiariausių vaidmenų seriale „Giminės“.

„Antanas buvo labai geras artistas, temperamentingas, karšto būdo“, – pasakojo nuolatinis A.Šurnos partneris ir teatro senbuvis Rimgaudas Karvelis.

„Su didžiausiu malonumu prisimenu, kaip vaidindavome Jevgenijaus Švarco „Drakoną“, 1968 m. režisuotą Vytauto Čibiro: aš buvau Burmistras, o Antanas – mano sūnus Henrikas. Mes tiek improvizuodavome!

Traukėm į spektaklį kiekvieną dieną vis kitas naujienas ir darėm iš jų juokus. Mums kartais darydavo pastabas, kad šaipomės iš sovietų valdžios, o mes gindavomės, kad ne – mes prieš fašizmą“, – yra prisiminęs R.Karvelis.

Liepos 10 d. Ketvirtadienio naktį Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė garsus išeivijos verslininkas, mecenatas Juozas Kazickas. Jam buvo 96-eri.

Kaip apie velionį atsiliepė šalies prezidentė, tai buvo kūrybingas ir sąžiningas verslininkas, kėlęs sau vis naujus iššūkius, suvokęs, kad turtas – ne tikslas, o galimybė pagerinti gyvenimą visiems, padėjęs į Lietuvą pritraukti ne vieną žymų investuotoją.

Kazickai iš Lietuvos pasitraukė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1944 m., iš Vokietijos 1947 m. emigravo į JAV. Yale'io universitete J.Kazickas apsigynė daktaro disertaciją, vėliau atvėrusią jam verslo kelius ir pažintis su įtakingiausiais pasaulio žmonėmis.

Kazickų šeima, pasitelkusi savo verslą, pritraukė užsienio investicijų į Lietuvą, pasinaudojo tarptautinėmis politinėmis pažintimis Lietuvos valstybės labui, rėmė įvairius projektus tarptautiniu ir Lietuvos mastu, kad išsaugotų Lietuvos kultūrą, kalbą, istoriją, užsiima labdara.

Už paramą Lietuvai J.Kazickas buvo apdovanotas Šaulių žvaigžde, Sausio 13-osios Atminimo medaliu, LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, LDK Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi ir „Už Nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.

Liepos 17 d. Lietuva neteko monsinjoro Alfonso Svarinsko. Dvasininkas Anapilin iškeliavo sulaukęs 90 metų.

„Mirė garsusis Lietuvos kovotojas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, visą gyvenimą atidavęs kovai už Dievą ir Lietuvą, net 22 metus praleidęs lageriuose ir kalėjimuose. Amžinojo atilsio prašykime jam danguje, tegul ilsisi ramybėje po visų kovų, vargų ir skausmų“, – taip apie A.Svarinską atsiliepė J.Kauneckas.

Niekada neišsižadėjęs religinės ir tautinės veiklos, A.Svarinskas iki paskutinių dienų kovojo už kiekvieno žmogaus teisę tikėti, laisvę mąstyti ir kalbėti, nuolat ragino būti su Lietuva ir rūpintis jos ateitimi.

Rugsėjo 4 d. mirė žymus lietuvių aktorius Donatas Banionis. Menininkas užgeso jam einant 91-uosius metus.

„Aš kuriu, nes tai yra mano palaima“, – tokius paskutinio vaidmens teatre – spektaklio „Susitikimas“ – žodžius kartojo Johanną Sebastianą Bachą įkūnijęs aktorius D.Banionis.

Per šimtą vaidmenų teatre, per aštuoniasdešimt kine, pora šimtų persikūnijimų į skirtingiausius herojus ir ištisa kultūros epocha. Tai D.Banionis – gyva gija, siejusi mus, maištingo XXI amžiaus pradžios gyventojus, su Juozo Miltinio teatro legenda, lietuvių kino aukso amžiumi, mūsų aktorių proveržiu į ekranus, tegul ir sovietinius, bet milijoninius.

Teatrologas Markas Petuchauskas, parašęs vieną pirmųjų monografijų apie aktorių, įsitikinęs: „D.Banionis – laimės kūdikis. Ar lėmė talentas, įkvėpimas, beatodairiškas atsidavimas scenai, ar darbas, o gal viskas kartu – nežinia, bet teatras jam ir mums, žiūrovams, davė tūkstančius akimirkų, kai aktorius įžiebia kūrybinio atradimo – laimės žiburį.“

Rugsėjo 7 d. mirė profesorius, gamtininkas Ričardas Kazlauskas. Profesorius kovojo su sunkia liga ir Anapilin iškeliavo sulaukęs 86 metų.

Mokslininkas buvo geriausiai pažįstamas iš didelio populiarumo sulaukusios televizijos laidos „Langas į gamtą“.

Pasak prezidentės, R.Kazlauskas buvo vienas iš tų, kurių entuziazmas ir meilė savo darbui kūrė atgimusią Lietuvą, jos mokslo ir darbo kultūrą, domėjimąsi ir didžiavimąsi savo kraštu.

Profesorius atmintyje išliks kaip gamtininkas, kuris gamtos paslaptis atskleisdavo visiems suprantama kalba.

Profesorius R.Kazlauskas gimė 1927 metų rugsėjo 14 dieną Vilniuje. Už reikšmingus mokslui darbus ir gamtosaugos populiarinimą Lietuvoje 1995 m. R. Kazlauskui paskirta Mokslų akademijos vardinė Tado Ivanausko (gamtosauga) premija.

Spalio 11 d. Šeštadienį mirė Lietuvos rašytoja ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Bitė Vilimaitė. Rašytoja ėjo 72-uosius gyvenimo metus.

B.Vilimaitė buvo labai talentingas, uždaras žmogus, ji sovietmečiu atvertė itin svarbų puslapį lietuvių prozoje, sakė rašytoja ir literatūrologė Vanda Juknaitė.

„Bitė, sakyčiau, atvertė lietuvių prozoje tokį puslapį sovietmečiu, kokį savo laiku nepriklausomoje Lietuvoje atvertė Žemaitė. Išėjusi iš tos visuomeninės problematikos, iš to žmogaus be privataus gyvenimo sovietmečiu – juk buvo toks laikas – ji sugebėjo pradėti kalbėti iš žmogaus, kuris turi tą privatų, asmenišką gyvenimą, ir tas žmogus dažniausiai buvo moteris“, – sakė V.Juknaitė. 

B.Vilimaitė gimė 1943-iųjų vasario 16-ąją Lazdijuose, studijavo Vilniaus universitete lituanistiką. 2003-iaisiais B.Vilimaitė apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už šiame rinkinyje sukurtą savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę.

Spalio 28 d. po sunkios ligos mirė 75 metų rašytojas Romualdas Granauskas.

R.Granauskas buvo laidojamas greta pernai mirusio kito lietuvių literatūros klasiko – poeto Marcelijaus Martinaičio.

Literatūros padangėje R.Granausko žvaigždė ryškiai sužibo išleidus apysaką „Gyvenimas po klevu“ (1987 m.) – sukrečiantį pasakojimą apie sovietinės santvarkos, alkoholizmo sutraiškytus vienos šeimos trijų kartų gyvenimus. Pagal šį apsakymą sukurtas filmas.

Prie kapo duobės literatūros kritikas, mirusio rašytojo bičiulis Valentinas Sventickas sakė: „Su Romualdo mirtimi mirė lietuvių kalbos žodžio, pokalbio ir nutylėjimo gyvybė“.