„Man tai jau antkapio nestatykite“, – prieš mirtį yra prasitaręs S.Kuzma. Jis sukūrė ne vieną antkapinį paminklą garsiems Lietuvos žmonėms, todėl žinojo, kiek tai kainuoja nervų ir pinigų.
Prašydamas, kad ant jo kapo būtų kuo mažiau akmens ir kuo paprasčiau, skulptorius norėjo ne tik apsaugoti savo artimuosius nuo didelių išlaidų, bet ir netroško pomirtinės šlovės, rašo „Lietuvos rytas“.
„Gyvenu tik gydytojų ir Dievo valia“, – yra sakęs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas S.Kuzma, kurio širdis sustojo 2012 metų rugpjūčio 14-ąją. Tada jam buvo 65-eri.
Jautė ryšį su gamta
Žinodamas, kaip svarbu parinkti paminklui tinkamą mastelį ir išsaugoti harmonijos pojūtį, S.Kuzma labiausiai pasitikėjo kryždirbiais, išsaugojusiais tradiciją su liaudies menu.
Mirus tautodailininkei Monikai Bičiūnienei skulptorius suprato, ką reiškė jos įspėjimas „jau man tai akmens neritinkite“, todėl pasiūlė kompoziciją iš medžio.
Ryšį su gamta jautęs S.Kuzma sakydavo, jog kapavietėje negalima okupuoti žemės ir jos visos užcementuoti, reikia jai palikti laisvę kvėpuoti, kad žmonės vėliau vėl galėtų laidoti mirusiuosius į tą pačią vietą.
„Žemė kvėpuoja, lietus palyja, žaibas trenkia – visa tai lieka ryšyje su išėjusiu į anapilį žmogumi. Mano vyrui tai buvo svarbu“, – kalbėjo našle likusi keramikė Lida Kuzmienė.
Kūrėjų pragyvenimo šaltinis
Žymiausiems Lietuvos žmonėms antkapinius paminklus kūręs S.Kuzma pripažindavo, kad taip paremiami ne tik skulptoriai, architektai, bet ir akmentašiai.
S.Kuzma yra sukūręs antkapinį paminklą 2007-aisiais mirusiai rašytojai Jurgai Ivanauskaitei, aktoriui Donatui Banioniui ir jo žmonai Onai, operos solistei Birutei Almonaitytei, dailininkui Jonui Vilučiui, taip pat projektavo antkapį buvusiam Vilniaus universiteto rektoriui Jonui Kubiliui.
Menininkas neatsisakydavo kurti antkapinių paminklų, nes užsakymų kurti monumentus pasitaikydavo retai, jų būdavo nedaug.
„Antkapiniai paminklai – ir šiandien skulptorių duona. Jei kapinės gražios, jei prie jų menininkas prideda ranką, žmogus atsigauna.
Labai svarbu pataikyti mastelį, tada skulptūros atrodo harmoningai su aplinka, kapinės tampa tarsi muziejumi po atviru dangumi arba parku, pasivaikščiojimo vieta“, – sakė L.Kuzmienė.
Pastatyti meninį antkapį nėra pigu. Dirbant su atvežtomis į Lietuvą brangiomis medžiagomis, pavyzdžiui, aukščiausios kokybės granitu, marmuru, o tai naudodavo S.Kuzma, antkapinio paminklo sąmata siekdavo 50–60 tūkstančių litų.
Kompoziciją skyrė medikams
S.Kuzma stebino ištverme, nors jo širdis buvo nualinta infekcijos. Dėl to skulptoriui dažnai tekdavo atsidurti medikų rankose.
Likimas lėmė, kad būdamas jaunas kūrėjas susirgo sunkia širdies liga, kuri nematomais saitais susiejo menininką, jo šeimos narius ir gydytojus.
1989-aisiais S.Kuzma sukūrė skulptūrų kompoziciją „Lozoriau, kelkis“ ir skyrė ją gydytojams. Kūrėjas paliko šios skulptūros piešinius, maketą, daugybę informacijos sūnui Algirdui, taip pat skulptoriui, kuris talkindavo tėvui.
Sceną, kuri minima Biblijoje, kai Jėzus prikelia mirusį Lozorių, jautrios dvasios ir stiprios valios skulptoriui ne kartą teko pačiam patirti.
Idėja pastatyti Vilniaus universiteto Santariškių klinikų kieme kompoziciją „Lozoriau, kelkis“ vis dar gyva. Šią skulptoriaus valią nutarę įgyvendinti jo artimieji ir medikai tikisi, kad kitais metais meno kūrinys papuoš Santariškių klinikas.
Granitas – iš Zimbabvės
Vertinęs S.Kuzmą kaip menininką ir įsigijęs keletą darbų verslininkas Adolfas Šleževičius jam patikėjo ir vieną sudėtingiausių darbų – skulptorius iš brangaus Zimbabvės granito sukūrė jo mirusiai pirmajai žmonai Birutei Šleževičienei antkapinį paminklą Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Kai po kelių dešimtmečių trukusios santuokos 1999-ųjų pavasarį įvyko skyrybos, B.Šleževičienė labai išgyveno, buvo puolusi į depresiją.
Praėjus pusmečiui po skyrybų moteris buvo aptikta negyva savo buto vonioje. Buvo pranešta, kad tai nelaimingas atsitikimas – esą ji užmigusi nuskendo.
Slepiasi už akmeninės kaukės
Akmeninė kaukė, kuri primintų, kad amžinojo poilsio vieta yra skirta aktoriui. Tokią idėją prieš keletą metų pasiūlęs kino ir teatro legendai D.Banioniui S.Kuzma greitai gavo jo pritarimą.
Niekada savo nuopelnų pernelyg nesureikšminęs D.Banionis ir po mirties troško slėptis po kauke.
Šiemet rugsėjį palaidotas devyniasdešimtmetis aktorius dar prieš mirtį buvo išsirinkęs antkapinį paminklą, papuoštą tokia kauke.
2008-aisiais mirus žmonai Onai D.Banionis su sūnumi Raimundu apsilankė vilniečio skulptoriaus dirbtuvėje. Aktorius neslėpė, kad žavisi jo darbais.
Panevėžyje gimęs S.Kuzma mokėsi vienoje klasėje su aktoriaus D.Banionio vyresniuoju sūnumi istoriku Egidijumi, kuris mirė būdamas vos 44 metų.
„Mano tėvui labai patiko Stasio darbai, todėl jis išsirinko vieną iš kelių variantų“, – prisimena R.Banionis.
Ilgapirščiai apšvarino kapą
Plastiškas, lengvas, nors pagamintas iš metalo. Toks metalinis paukštis Antakalnio kapinėse neužstoja kitų kapų.
Jis skirtas 2008-ųjų kovą nuo skrandžio vėžio mirusiam dainiui Vytautui Kernagiui.
Paminklas pasižymi neįprasta erdvine kompozicija, kuriai būdingas S.Kuzmos ir jo sūnaus, taip pat skulptoriaus Algirdo, braižas.
Išrinkti paminklą, kuris primintų maestro V.Kernagį, nebuvo paprasta.
„Vytautas niekada nėra kalbėjęs apie jokį paminklą, abejoju, ar sirgdamas jis galėjo galvoti apie kokį nors antkapį sau“, – „Lietuvos rytui“ sakė našlė Dalia Kernagienė.
Po V.Kernagio mirties kapą dvejus metus puošė ąžuolinis kryžius, apsodintas gėlėmis.
Kadangi maestro mėgo mišką, viržius, samanas, kurį laiką našlė nieko nenorėjo keisti.
Nuo jaunystės laikų būsimą skulptorių S.Kuzmą pažinojusi D.Kernagienė paprašė jo patarimo, koks paminklas geriausiai tiktų Vytautui.
Sugalvojęs, kad tai turi būti paukštis, tuo metu skulptorius buvo pasiligojęs, todėl antkapinio paminklo projektą parengė jo sūnus Algirdas.
2010-aisiais statant šį paminklą dar siautėjo ilgapirščiai, vagiantys metalines detales ir jas parduodantys.
Suabejojus, ar nenupjaus kas nors to paukščio, A.Kuzma našlę nuramino: „Ne, tegu pabando pakelti.“
Bet neseniai vandalai nuo V.Kernagio kapo pavogė gėles, išsikasė prieš šešerius metus sodintą žemaūgę pušelę.
Todėl šįkart D.Kernagienė sodinti gėles ryžosi tik Vėlinių išvakarėse.
Kauno Petrašiūnų kapinėse verslininkės ir politikės atminimui šviečia baltasis granitas
* Šį pavasarį minint Kauno verslininkės ir politikės Irenos Matijošaitienės pirmąsias mirties metines Petrašiūnų kapinėse buvo pašventintas jai skirtas paminklas.
* 55 metų moteris, ankstų 2013-ųjų kovo 12-osios rytą savo namuose nukritusi nuo laiptų, smarkiai susižeidė. Jai buvo atliktos trys operacijos, bet tai neišgelbėjo nuo mirties.
* Šį nelaimingą atsitikimą mena ant kapavietės iškilęs puslankio formos paminklas iš baltojo granito. Jį sukūrė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius architektas Jonas Audėjaitis ir šios akademijos docentas skulptorius Alfonsas Vaura.
* Abu menininkai gerai pažįsta Matijošaičių šeimą. „Vičiūnų“ savininkas Visvaldas Matijošaitis mokyklos laikais sėdėjo su J.Audėjaičiu viename suole. O su A.Vaura nemažai bendravo ir pati I.Matijošaitienė. Žinodamas moters pasaulėžiūrą, estetinį skonį, skulptorius pasiūlė paminklą iš baltojo granito, kasamo Indijoje.
* Toks akmuo turi kur kas didesnį mineralinį tankį nei juodasis granitas, yra atsparesnis drėgmei, bet ir keliskart brangesnis.
* I.Matijošaitienės kapavietė uždengta plokšte, paliktas tik nedidelis trikampis, kur galima pasodinti kokį nors augalą – gyvybės simbolį.
* Baltą spalvą mėgusi kaunietė dažnai rengdavosi ryškių spalvų drabužiais. Galbūt dėl to ir jos antkapis skiriasi iš kitų.
* Bet jis negalėjo būti papuoštas rožėmis, nes tai vienintelė gėlė, kurios nemėgo I.Matijošaitienė. Gal dėl to, kad dar sovietiniais laikais ji su vyru augino šias gėles šiltnamyje. Kad nesimatytų apdraskytų rankų, moteris net karštą dieną vilkėdavo palaidinę ilgomis rankovėmis.
* Šis antkapis išskirtinis ir tuo, kad pastatyta 2,3 metro ilgio sienelė yra puslankio formos, todėl įspūdingai atrodo iš abiejų pusių. Sienelę puošia lelijos motyvas.
* „Kai kūriau šį paminklą, buvo pats lelijų žydėjimo metas, prisiminiau, kad Lietuvos šventasis Kazimieras buvo irgi vaizduojamas su lelija.Sienelėje iš abiejų pusių padarytas reljefas, kad primintų, – gyvenimas trumpas kaip gėlės žydėjimas“, – aiškino A.Vaura.
Akmenį į Plungę ant Kovo 11-osios Akto signataro kapo skulptorius atgabeno iš amžinojo įšalo zonos
* Vienas įspūdingiausių antkapinių paminklų šalyje pagamintas iš 20 tonų sveriančio kvarcito. Jis skirtas Kovo 11-osios Akto signatarui, verslininkui ir mecenatui Bronislovui Lubiui. 73 metų vyras staiga mirė 2011-ųjų spalio 23-iąją – Druskininkuose važiuojantį dviračiu jį ištiko širdies priepuolis.
* Paminklą kūręs klaipėdietis skulptorius Vytautas Balsys pats vyko į Norvegijos šiaurę, už poliarinio rato, kad galėtų į Lietuvą pargabenti kvarcitą.
* Šis akmuo atsparus šalčiui, temperatūrų kaitai, drėgmei, jo nepuola net samanos, kurios gali želti bet kur.
* Sunkiausia užduotis V.Balsiui buvo tai, kad statant naują paminklą reikėjo išsaugoti B.Lubio tėvų senąjį paminklą, kapavietę, kur palaidotas ir verslininko brolis. Dar reikėjo palikti vietą laidoti.
* Paminklas turėjo atspindėti ir velionio nuoširdumą, milžinišką verslo imperiją sukūrusio žmogaus dėmesingumą, meilę šeimai, taip pat išsaugoti pagarbą ir plungiškiams, paprastiems žmonėms.
* Iš kvarcito iškilęs paminklas – lyg nukritęs ant žemės ąžuolo lapas. Tokio simbolio pageidavo B.Lubio žmona Lyda, pasakojusi, kad jos vyras buvęs stiprus kaip ąžuolas.
Tvarkingi kapai – brandi visuomenė
Jevgenijus Šarovas
Psichiatras-psichoterapeutas
„Netekę artimųjų žmonės būna labai prislėgti. O ką byloja paminklai, kuriuos jie užsako mirusiesiems atminti?
Paminklo dydis, kaina, medžiaga, iš kurios jis padarytas, nėra smulkmena. Tai gali rodyti, koks buvo žmogaus vaidmuo visuomenėje, kokią jis vietą joje užėmė.
Paminklai daug ką gali pasakyti, tai priklauso nuo užsakiusio žmogaus požiūrio į mirusįjį, taip pat nuo dvasinės brandos. Įžengę į kapines galime matyti daug įvairių simbolių, tai taip pat susiję su visuomene.
Istorijoje buvo ne vienas mėginimas įamžinti mirusiojo atminimą pastačius jam mauzoliejų, net ištisą mirusiųjų miestą. Milžiniški paminklai yra totalitarinės visuomenės požymis – kuo paminklas aukštesnis ir didesnis, tuo mažiau joje laisvės.
Didelis akmuo gali simbolizuoti ne tik didelį sielvartą, bet ir vidinę jausmų dramą. Netekties skausmą gali lydėti pyktis ir neapykanta, kodėl miręs žmogus išdavė, pasitraukė, kodėl pasmerkė savo antrąją pusę vienatvei.
Tiesa, pripažinus, kad yra dvasinis pasaulis, jei tuo tikime, paminklas jau nėra tiek svarbus. Jei išpažįstame pagonybę, tokiu atveju stabų kūrimas daug svarbesnis.
Tada žmogus gali manyti, kad pastatydamas įspūdingą paminklą ant savo artimojo kapo jis įvykdė didžiausią gyvenime duotą pažadą.“
