Žinoma, šiais laikais viską galima rasti internete, tačiau ne visi mėgsta jame naršyti. Nesu didelis interneto gerbėjas. Ypač nemėgstu jame reikšti savo nuomonės, dalyvauti diskusijose ar rašyti komentarų. Internetas man reikalingas tik darbui ir su juo susijusiai informacijai rinkti.
Vienintelė laida, kurią stengiuosi visada pasižiūrėti jau daugybę metų, – „Dviračio šou“. Tai mano šviesulys ir širdies atgaiva. Vienintelė intelektuali humoro laida. Laida, džiuginanti mano vidurio amžiaus krizės išvargintą organizmą. Tikras ramstis niūrioje tikrovėje. O didžiausias sielos ramstis – pelės politologės Sūrskis ir Mauzeris (Algis Ramanauskas ir Rimas Šapauskas). Štai kas mane džiugina, o ne iškilių formų dainuojančios ar šokančios blondinės.
Kuo ši laida ypatinga? Svarbiausia – geri scenarijai. Matyti, kad ten dirba talentingi ir išsilavinę žmonės. Būtent to trūksta daugumoje kitų laidų.
Puikūs ir jų filmuoti siužetai. Ypač simpatizuoju Budeliui (jį vaidina Augustinas Gricius), kuris man yra labai „vudialeniškas“. Žinoma, kaip ir kiekvienoje laidoje, joje yra pakilimų ir duobių, bet tokį kassavaitinį maratoną atlaikyti nėra lengva. Kai vienu metu „dviratininkai“ buvo atsisakę pelių politologių, aš jiems pagrasinau fiziniu susidorojimu. Jeigu jie man taip gadina nervus, kaip galiu ramiai gyventi ir dirbti? Kokią jie turi teisę nuimti peles?
Juk kai nutraukiamas koks nors serialas, jo žiūrovai irgi grasina televizijoms. Man motina sykį taip pat liepė eiti tvarkos daryti. Sakė – dirbi televizijoje, todėl žinai, kas ir kaip.
Televizorių žiūriu tuomet, kai esu pavargęs ir nieko kito negaliu arba nenoriu daryti. Prisipažinsiu, ne visuomet žiūriu lietuviškus kanalus, dažniau – „Discovery“, „National Geographic“. Mėgstu dokumentiką, kurios daug rodo ir „Lietuvos ryto“ televizija.
Daug mano kartos žmonių žiūri rusiškus kanalus. Manau, kad vienintelis „RTVi“ yra šiek tiek objektyvesnis kanalas, alternatyva putiniškai propagandai. Šios televizijos laidose svečiuojasi protingi žmonės, analizuojantys situaciją Rusijoje ir pasaulyje.
LRT televizijoje randu unikalių laidų. Pavyzdžiui, „Kultūros savanoriai“ (rodoma per „LRT kultūrą“), kurią veda Ingrida Daraškevičiūtė, ar didžiulę išliekamąją vertę turinčios „Legendos“ (autorė Aistė Stonytė-Budzinauskienė), kurioje surinkta daugybė medžiagos apie iškilius kino kūrėjus.
Beveik visuose kanaluose yra konkursų, kurių dalyviai šoka, dainuoja ar rodo kitus savo talentus. Man jų nereikia. Juolab kad juose nuolat šmėžuoja tos pačios komisijos, kalbančios tą patį per tą patį. Yra netgi tokių veikėjų, kurie keliauja iš televizijos į televiziją ir spėja pabuvoti visose veiksmo vietose.
Man neįdomu ir sportas. Net ir krepšinis. Gal nesu tipinis lietuvis, o gal šiaip trenktas. Bet neįdomu, nors pakarkit! Bet tai nereiškia, kad jo nereikia rodyti. Tegul rodo, aš juk galiu persijungti kanalą.
Mane tik erzina, kad orų prognozė per žinias rodoma po sporto apžvalgos. Man, pavyzdžiui, orai svarbiau, nes nežinau, kada į rūsį nešti savo auginamas dekoratyvines vištas.
Išsisėmę ir serialų kūrėjai, regis, jiems nebeužtenka fantazijos. Kiekviename kanale dabar amsi koks nors šuo detektyvas – Aleksas, Reksas, Mažylis. Vienintelis serialas – sielos atgaiva „Puaro“ (rodo LRT televizija), kuriame vaidina nuostabus aktorius Davidas Suchet. Tai intelektualus detektyvas, kuriame puikiai perteiktas laikotarpis, atmosfera, atkurti interjerai ir žmonių bendravimo kultūra.
Mane domintų TV teatras. Galbūt reikėtų atgaivinti šį žanrą? Juk kadaise buvo sukurta neblogų spektaklių, kaip antai detektyvas pagal Agathą Christie „Trys aklos pelytės“, kuriame vaidino Remigijus Vilkaitis ir Arūnas Storpirštis. Žinoma, tokie pastatymai daug kainuoja.
Kodėl televizijose nėra laidų vaikams? Kodėl komercinės televizijos vaikams skirtą eterio laiką užpila pigia animacija? Todėl, kad kurti laidas šiai auditorijai neapsimoka – vaikų yra labai nedaug.
Kurti jiems laidas, vadinasi, kilniaširdiškai užsiimti labdara labai siauram žiūrovų ratui. Todėl komercinės televizijoms jų nereikia. O jų vadovai įsitikinę, kad tai nacionalinio transliuotojo misija. Nėra pareikalavimo – nėra ir pasiūlos.
Bet, kaip sakė aktorius Rolandas Kazlas, mes vis tiek išdidžiai stovėsime prie skęstančio kultūros laivo ir prieš panerdami į vandenį atiduosime jam paskutinę pagarbą.
