Antradienį jie iškilmingai, dalyvaujant specialiai iš Londono atvykusiems rabinams buvo palaidoti VII forto teritorijoje. Amžinojo poilsio jie atgulė toje pačioje masinės kapavietės vietoje, kur prieš dvejus metus rasti tvarkant aplinką.
Laikantis griežtų judaizmo tradicijų kaulai buvo sudėti į apeiginius rūbus, o vėliau – į medines dėžės. Kartu į žemę užkasti ir kapavietės tvarkymo metu rasti batų likučiai. Pasak palaikus apžiūrėjusio Kauno žydų bendruomenės pirmininko Gerco Žako, mažų batelių likučiai liudija, jog 1941-ųjų birželį čia buvo nužudyta ir nemažai vaikų.
„Aš noriu pasakyti, kad praėjo daugiau nei 70 metų ir nors kai būna laidotuvės reikia liūdėti, šiandien mes džiaugiamės, kad mes galime palaidoti šiuos mūsų bendruomenės narius, brolius seseris pagal žydų tradicijas ir kanonus“, – ceremonijos metu kalbėjo G.Žakas.
Palaikai ilsėsis ramybėje
Iš Londono atvykę Europos žydų kapų išsaugojimo komitetui atstovaujantys rabinai sakė, kad didelį liūdesį kelia tai, kad čia žuvusiųjų palaikai ilgą laiką praleido neuždengti žemėmis. Jie pabrėžė, kad palaikai privalo ilsėtis ramybėje bei išreiškė viltį, kad palaidojus palaikus, šią ramybę forte pavyks išsaugoti.
„Mes dažnai matome masines kapavietes – ne tik Lietuvoje, jų turime ir Lenkijoje, Ukrainoje. Ir tai labai svarbu: šie žmonės jau pakankamai prisikentėjo. Kai mes dirbame su šiais kapais, mes matome kančias, kurias jie ištvėrė – tai kartais labai akivaizdu, mes randame kulkų. Svarbu padaryti viską, ką galime, kad bent dabar jie galėtų ilsėtis ramybėje. Pagal žydų tradicijas, žydo siela gali ilsėtis tik tada, kai ramybėje yra kūnas“, – po ceremonijos žurnalistams sakė ją atlikęs rabinas Abrahamas Ginsbergas.
Sukrusti privertė publikacija
Apie VII Kauno forte saugomus čia nužudytų žmonių palaikų fragmentus imta kalbėti pasirodžius publikacijai „Lietuvos ryte“.
Dvejus metus taip ir nesugebėjusi nuspręsti, ką daryti su VII forte tvarkant šiukšlyną rastais nacių aukų kaulais, Kauno savivaldybės komisija ėmė veikti tik paviešinus skandalingus faktus.
Palaikai šiukšlių maišuose dūlėjo tik dėl savivaldybėje sudarytos komisijos, kuriai suteiktas itin solidus pavadinimas „Dėl rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų Lietuvoje okupacinių režimų laikotarpiu, palaikų perkėlimo ir palaidojimo vietų įamžinimo“, neveiklumo.
Skubos tvarka į posėdį susirinkusi komisija pritarė Lietuvos žydų bendruomenės pozicijai, jog palaikus reikia palaidoti toje pačioje vietoje, kur jie buvo rasti.
Atsinaujino seni nesutarimai
Nors komisija, regis, nusprendė, kaip elgtis su nužudytų žmonių palaikų fragmentais, netikėtai atsinaujino seni nesutarimai tarp dviejų Kauno žydų bendruomenių.
Spalio pradžioje Kauno religinės žydų bendruomenės atstovas Mauša Bairakas, lydimas iš Izraelio atvykusio rabino Samuelio Pfefferio, bandė forte esančioje masinėje kapavietėje palaidoti kaulus, tačiau tai padaryti jam nebuvo leista.
Fortą valdančios viešosios įstaigos Karo paveldo centro vadovas V.Orlovas minėjo, jog palaikus palaidoti bus galima tik gavus Kultūros paveldo departamento pritarimą, laikantis tvarkos, kuri nustatyta savivaldybėje vykusio posėdžio metu.
Nužudyta iki 5 tūkst. žmonių
1941 metų birželio 29 dieną iš Berlyno buvo gautas įsakymas Lietuvoje įsteigti pirmąją koncentracijos stovyklą. Lietuvos laikinoji vyriausybė kitą dieną priėmė nutarimą ją įkurti Kaune, VII forte.
VII forte daugiausia buvo kalinama ir vėliau nužudyta žydų, tačiau pasitaikė ir okupantų dokumentacijoje „komunistais“ pavadintų lietuvių. Čia pat buvo laikomi sovietų kariuomenės belaisviai. Vyrai po atviru dangumi laikyti forto aikštėje, o moterys ir vaikai – uždaryti kazematuose. Esama duomenų, jog forte kalintas moteris bei merginas naciai ir jų kolaborantai masiškai žagino.
Liepos mėnesį prasidėjo sistemingas suimtųjų naikinimas. Išlikusiais duomenimis, buvo iškasama duobė, prie kurios statydavo pasmerktuosius. Kareiviai egzekuciją vykdė šaudydami į žmones nuo kalvų kulkosvaidžiais bei lengvaisiais ginklais.
Rytinėje forto dalyje sušaudyta apie 40 liudininkų rabinais vadintų, religingiems žydams būdingą aprangą vilkėjusių belaisvių. Manoma, jog tai – religinių mokyklų auklėtiniai. Tarp aukų buvo žymių žmonių – rabinas Bunimas Wassermanas, taip pat lietuvis poetas Vytautas Montvila. Kruviniausia egzekucija forte įvyko 1941 metų liepos 6 dieną. Jos metu nuo pylimų buvo sušaudyta apie 2,5 tūkst. vyrų.
Žudynės VII forte vyko iki liepos 19 dienos. Tąkart buvo nužudyti 26 žmonės: 17 žydų, 2 žydės, 4 lietuviai komunistai, 2 lietuvės komunistės ir vienas vokietis komunistas. Manoma, jog šiame forte buvo nužudyta ir masinėse kapavietėse palaidota iki 5 tūkstančių žmonių.
1962 metais išsamų tyrimą apie VII forte vykusias žudynes atliko KGB pareigūnai. Remiantis jų parodymais nustatytos masinių kapaviečių vietos. Jiems pavyko surasti du lietuvių tautybės nacių kolaborantus,.
Po karo forte įkurtas sovietų kariuomenės inžinerinis dalinys, vėliau – karo prekybos tiekimo bazė. Karinės teritorijos statusas kliudė tinkamai sutvarkyti masinio laidojimo vietas ir įamžinti aukų atminimą. Galiausiai forto prieigose buvo pastatytas tik kuklus paminklas.
