Tokį pasiūlymą anksčiau šį mėnesį duodamas vieną interviu
išsakė buvęs Lenkijos disidentas Zbigniewas Gluza, istorijos almanacho „Karta“ vyriausiasis redaktorius. Jis pareiškė, kad Vilniaus krašto užėmimas buvo klaida, dėl kurios
Varšuva turėtų atsiprašyti Lietuvos. Jo nuomone, būtų geriausia,
jeigu tai padarytų Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis.
„Niekam nedraudžiu formuluoti rizikingų pareiškimų,
įsijausti į sudėtingas psichologinės tautų ir visuomenės grupių
problemas. Tačiau įkalbinėti prezidentą, kad jis paneigtų, jog
Vilnius du tarpukario dešimtmečius priklausė Lenkijai tokiu pačiu
pagrindu, kaip ir Varšuva, Krokuva, Lvovas arba Gdynė – tai jau
žalinga veikla“, – rašo J. Haszczynskis „Rzeczpospolita“
portale paskelbtame straipsnyje „Tvarsčiai lietuvių traumoms“
(Okłady na litewskie traumy).
Pasak jo, Lenkija po ilgiau negu šimtmetį trukusių teritorijų
praradimų turėjo išsikovoti savo valstybės sienas sukilimais ir
maištais – ne vien Vilniaus krašte, bet ir Didžiojoje Lenkijoje
bei dalyje Silezijos.
„Taigi, kodėl turėtume atsiprašyti vien tik dėl Vilniaus –
o ne dėl Poznanės arba Rybniko? Rimtai – kodėl iš viso turime
atsiprašyti, kad miestas, kuriame anuo metu daugiausiai gyveno
lenkai, neatsidūrė Lenkijoje?“ – klausia J. Haszczynskis.
Žurnalistas pridūrė, kad lenkai Vilniuje šiuo metu yra mažuma
ir kad jokiam „sąmoningam žmogui“ nekyla abejonių, jog šis
miestas yra Lietuvos sostinė, o abejonės dėl dabartinių sienų
teisėtumo Lenkijoje nėra toleruojamos.
J.Haszczynskis taip pat priminė klausimą dėl Lietuvos 1923
metais įvykdyto Klaipėdos krašto užėmimo.
„Po Pirmojo (pasaulinio) karo Lietuva perėmė Klaipėdos
kraštą panašiu būdu, kaip Lenkija įgijo Vilnių. Tai vyko
generolo (Lucjano) Zeligowskio stiliumi. Man nieko nežinoma apie kokius nors atsiprašymus iš Lietuvos pusės dėl to regiono, kuriame anuomet gyveno daugiausiai vokiečiai,
perėmimo“, – pabrėžė jis.
Žurnalistas atkreipė dėmesį į kai kurių lietuvių veikėjų,
tokių kaip poeto ir publicisto Tomo Venclovos, bent jau prieš
keliolika metų reikštas mintis, kad šiuo metu Rusijai priklausanti
Karaliaučiaus sritis – istorinė Mažoji Lietuva – turėtų
priklausyti Lietuvai.
„Daug lietuvių politikų tuo metu kūrė planus perimti
Mažąją Lietuvą, nes, jų nuomone, Kaliningrado srities statusas
sovietinėje epochoje buvo laikinas. Dabar tai aprimo – Maskva
tokių projektų taikiai nepriimtų – tačiau galbūt Kaliningrado
trauma lietuvius tebevargina“, – rašo J.Haszczynskis, pridūręs,
kad „nedidelės tautos svajonės apie didelę valstybę nėra
Lenkijos problema“.
„Trečia – svarbiausia – įkalbinėjimas, kad prezidentas
atsiprašytų už prieškario Lenkijos „klaidas“, yra visiškai
atitrūkęs nuo to, kokią istorijos politiką veda mūsų kaimynai,
kurių praeities vertinimai skiriasi nuo mūsiškių. Vokietija ir
Rusija šiandien nėra nusiteikę atsiprašinėti, kaip ir Lietuva
arba Ukraina. Ir ryžtingai pateikia savo praeities viziją“, –
pabrėžė jis.
Pasak apžvalgininko, Rusijai nepriimtinos abejonės dėl Sovietų
Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino nuopelnų kovoje su nacistine
Vokietija. Tuo tarpu Vokietija kaltę už Trečiojo reicho
nusikaltimus stengiasi suversti naciams bei tikina, kad tuometė
visuomenės dauguma bent jau iš dalies abejojo savo lyderio Adolfo
Hitlerio politika.
„Sumanymų atsiprašyti arba statyti paminklus aukomis tapusiems
lenkams randasi tik nišiniuose sluoksniuose, – teigia
J.Haszczynskis. – Todėl ir Zbigniewas Gluza su savo sumanymais
turėtų likti nišoje.“
„Lenkija turi vykdyti ryžtingą istorinę politiką, nes
konkurencija šioje rinkoje – labai stipri. Mušimasis sau į
krūtinę dar labiau blogina Lenkijos poziciją ... tarptautinėje
istorijos rinkoje“, – pridūrė jis.
Pasak J.Haszczynskio, Z.Gluzos idėja faktiškai siūlo Lenkijai,
kai kada kaltinamai dėl antisemitizmo, rusofobijos ir nacionalizmo,
prisiimti dar ir okupantų įvaizdį.
„Yra dar ketvirta priežastis – atsiprašymas lietuviams vis
tiek nieko neduotų, kaip ir daugelis kitų ženklų, kuriuos lenkai
jiems parodė per pastaruosius 25 metus“, – pareiškė
J.Haszczynskis.
