Beliktų tik sveikinti tokią idėją, nes tiesioginių lietuvių-lenkų diskusijų faktiškai nevyksta. Ar pateisino šias viltis jau įvykę du susitikimai?
Katalikų mokslų akademijos auloje abu kartus dalyvavo maždaug po 30 žmonių, daugiausia jaunimo. Deja, diskusijų tuose susitikimuose, galima sakyti, nebuvo. Griežtai pagal LLRA tradicijas ne tik diskusijos dalyviai, bet ir kviestiniai svečiai pūtė tik vieną dūdą: kaip Lietuvos lenkams blogai toje Lietuvoje, kaip valdžia jais nesirūpina, neduoda to ir ano.
Pirmajame susitikime spalio 2 kviestiniu svečiu buvo ambasadorius ypatingiems pavedimams, buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis. Savo įžanginiame žodyje (45 min.) jis apžvelgė Lietuvos ir Lenkijos santykių eigą nuo jų atkūrimo 1991 m. iki šių dienų. Neįtikėtina, tiksliau – gaila, bet jo vertinimai irgi gana darniai įsiliejo į bendrą lenkų skundų chorą.
Iš pradžių ambasadorius bandė taip įvertinti šiuos santykius: „normalizuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius trukdo tarpukaryje suformuoti antilenkiški lietuvių stereotipai ir Lenkijos ultimatumų politika“.
Įdomu tik, ar galėjo būti kitokie tie lietuvių stereotipai, Lenkijai okupavus trečdalį Lietuvos teritorijos su sostine Vilniumi? Aišku, kad lygiai tokie patys dabar yra ir ukrainiečių stereotipai Rusijos atžvilgiu, jai atplėšus Krymą ir Donbasą.
O kai dėl ultimatumų politikos, tai ambasadorius čia yra teisus, taip įvardydamas dabartinę Lenkijos politiką. Juk Lenkija santykius su Lietuva grindžia tokia įsikalbėta doktrina: „kol nors vienas Lietuvos lenkas skųsis, tol gerų tarpvalstybinių santykių nebus“. Argi tai ne ultimatumas? Nuo savęs pridurčiau, kad panašiu principu vadovaujasi Rusija Ukrainos atžvilgiu, net įvedusi kariuomenę ginti neva besiskundžiančių Ukrainos rusų.
Apie dabartinę Lietuvos politiką ambasadorius pažėrė kitą perlą: „lietuvių politikai, ypač išrinktieji vienmandatėse apygardose, nenori balsuoti už teisės aktus, kurie sprendžia Lietuvos lenkams aktualias problemas, kadangi baiminasi prarasti nacionalistiškai nusiteikusių rinkėjų balsus“. Tai bent vertinimas, taip išeitų, kad nacionalistais tapo visa Lietuva?
„Kita vertus, kai matau Lietuvos lenkų lyderį, kuris atsisako aukščiausio Lenkijos apdovanojimo, bet prisisega Georgijaus juostelę, suprantu, kad per pastaruosius 25 metus nedaug pasikeitė ne tik lietuvių, bet ir lenkų savimonė“. Leiskite paklausti, prie ko čia lietuviai, Juostelę prisisegė ir apdovanojimo atsisakė ne lietuvis, bet lenkas Valdemaras Tomaševskis.
A.Valionio manymu, Lietuvos ir Lenkijos santykiai atšalo, nes, „Lietuva neįvykdė savo įsipareigojimų ir pažadų, susijusių su lenkų tautinės mažumos teisėmis“. Na čia jau visiškai vaikiškas Lenkijos pateisinimas: sumaitoti tarpvalstybinius santykius ne dėl, tarkim, dvišalių sutarčių pažeidimų, bet tik dėl kažkokio „pažado“, dažniausiai mažai kam girdėto. Negi atsirado toks naujas teisės aktas – „pažadas“?
Tačiau visiškai teisingas ambasadoriaus pastebėjimas, kad „Lenkija pradėjo apie šiuos įsipareigojimus ir pažadus kalbėti ultimatyvia forma“. Dėl šių neva pažadų neva nevykdymo skelbti ultimatumus – tokius veiksmus XXI amžiaus Europa jau užmiršo. Beje, Lenkijos prezidentas tikrai žadėjo, kad kol bus Lenkijoje nors vienas lietuvis vaikas, norintis lankyti lietuvišką mokyklą, jis viską darys, kad tokios mokyklos būtų. Tai kur tuomet Punsko krašte dingo Navinykų mokykla, kurią lankė 30 vaikų?
Minimos diskusijos pagrindine tema buvo numatyta tolima nuo Lietuvos realijų „Lietuvos-Lenkijos santykių perspektyva pasikeitus Lenkijos vyriausybei“, bet apie tą perspektyvą niekas iš diskutantų nekalbėjo. Diskusija paskendo Lietuvos lenkų reikalavimuose: dėl tautinių mažumų įstatymo, mažumų švietimo, vardų ir pavardžių rašymo, dvikalbių gatvių vardų.
Tačiau juk šie klausimai jau išspręsti arba jau beveik Seime išspręsti, apie ką čia dar diskutuoti? Deja, čia lenkus vėl parėmė A.Valionis: “Manau, kad dvikalbiai pavadinimai tik praturtintų Lietuvą“. Keista pozicija, taip išeitų, kad pusę amžiaus visą Lietuvą nukloję lietuviški-rusiški gatvių pavadinimai, nekalbant apie dvikalbius asmens ir kitokius dokumentus, rodė ne Lietuvos okupaciją, bet turtino Lietuvą?
Pasibaigus pirmajam susitikimui, lenkų nuomonės dėl klubo veiklos prasmingumo išsiskyrė, sprendžiant iš interneto komentarų, dauguma juo buvo nepatenkinti, atsirado ir aiškinimų, kad visa tai yra Lietuvos saugumo akcija.
Spalio 22 įvyko antrasis klubo susitikimas, šįkart su Remigijumi Motuzu, ambasadoriumi, Vyriausybės kanclerio pirmuoju pavaduotoju, buvusiu Tautinių mažumų departamento direktoriumi. Tema ir šį kartą specifinė „Lietuvos kairieji ir tautinės mažumos“.
Vis dėlto, kalba greitai nukrypo į kasdienes realijas. Į klausimą, kodėl vis dar nėra Tautinių mažumų įstatymo, R.Motuzas atsakė kartais galvojąs, ar iš viso jo reikia, bet kita vertus, „jei mažumos jo reikalauja“, jį reikėtų priimti. Gaila tik, kad ambasadorius nepaminėjo, kad Seime jau beveik yra priimtas (liko tik vienas balsavimas) tikrai europietiškas šios srities įstatymas.
R.Motuzo nuomone, išspręsti tautinių mažumų problemas Lietuvoje trukdo politinės kultūros stoka. Gaila, prelegentas neišsiaaiškino, ar iš viso yra tokių problemų, bet kaltę vis tiek prisiėmė (kaip ir Linas Linkevičius Varšuvoje). Beje, apie savo šalį, kad jai trūksta politinės kultūros, pvz., Lenkijos politikai tikrai taip nešnekėtų, tai laikytų savo šalies dergimu.
R.Motuzas prisiminė ir savo ambasadoriavimo šalį – Švediją. Pasirodo, čia valdžia moka premijas imigrantams, kad jie greičiau išmoktų švedų kalbą. Tačiau ambasadorius čia pat pastebėjo, kad toks sprendimas Lietuvai netiktų, nes ji nori išsaugoti savo mažumų tapatybę. Lyg lietuvių kalbos mokėjimas tą tapatybę silpnintų, o nemokėjimas stiprintų.
Diskusijoje paliesta ir lenkų švietimo tema. Po R.Motuzo priminimo, kad „niekur nėra tiek lenkiškų mokyklų, kaip Lietuvoje“, prisipažinsiu, laukiau, kad auditorija bent aplodismentais už tai pagirs savo šalies valdžią.
Įvyko priešingai: tuojau atsiliepė pasipiktinusi Božena Miežonis, už tai, kad lenkų mokyklose Lietuvos istorija ir geografija dėstoma lietuviškai ir valdžia nori iš jų padaryti lietuviškas mokyklas.
Tuomet R.Motuzas puolė lenkams teisintis, kad valstybė užtikrins visiems norintiems mokymą savo mažumos kalbos arba savo mažumos kalba, taip pat valstybinės lietuvių kalbos išmokymą tinkamu lygiu.
Gaila, bet jis nepareiškė nusistebėjimo dėl pastaruoju metu prieš lietuvių kalbos mokymą pakilusios propagandos bangos. Lenkiškos mokyklos vėl pradėjo aiškinti, kad per 12 metų (su priešmokykline klase ir 13) neįmanoma tinkamai išmokyti mokinius lietuvių kalbos, todėl esą reikia mažinti reikalavimus baigiantiems tokias mokyklas.
Originalią teoriją, kodėl didelė dalis Lietuvos lenkų žiūri į Maskvą, išdėstė verslininkas Michalas Klečkovskis. Jam yra nemalonu žiūrėti Lietuvos televiziją, nes čia apie lenkus kalbama tik blogai. Jei vietos lenkai padaro ką nors gero, iš viso nekalbama, o jei ką blogo – trimituoja ištisas dienas. „Tokiu būdu valdžia iš mūsų padarė rusakalbius“.
Panašiai samprotavo ir žurnalistas Ryšardas Rotkėvičius. Anot jo, per 20 metų lenkai tik prarado savo teises: mokyklose atsirado lietuviškai dėstomų dalykų, dingo Tautinių mažumų įstatymas. Senoji karta su nostalgija pradėjo prisiminti sovietinius laikus, kai turėjo daugiau teisių. Tai viena iš jaunimo rusifikacijos priežasčių. „Tėvų ir senelių prisiminimų kokteilis, rusų televizijos „zombinimas“ yra pavojingas sprogstamasis mišinys, kuris jau įleido savo šaknis“.
Tokie štai Lietuvos lenkų pasiteisinimai, kodėl jie tapo rusakalbiais, kodėl žiūri į Maskvą, lyg toje Maskvoje būtų visko, ko jiems trūksta.
Ar Lenkų diskusijų klubas pagerins lietuvių-lenkų santykius, ar generuos jų pagerinimo idėjas? Labai abejoju. Pirmieji du susitikimai jokių naujų idėjų neatnešė, tik dar kartą pakartojo tas pačias „lenkų pragaro Lietuvoje“ legendas. Būsimieji klubo susitikimai vyks jau lenkiškai, todėl, tikėtina, pretenzijų Lietuvai atmosfera bus dar karštesnė ir konstruktyvių ar nors kompromisinių siūlymų ten, greičiausiai, vėlgi nebus.
Kita vertus, neatsakingi mūsų valstybės vyrų pasisakymai tokiuose susitikimuose, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantys abejoti mūsų įstatymais, pvz., dėl dvikalbių lentelių arba rizikingi išvedžiojimai – neva Lietuvos tautinės bendrijos tapo politikų įkaitais – prie gero neprives. Mantyčiau, kad kviestiniai Lietuvos politikai tokiose diskusijose turėtų ne tik stengtis įtikti publikai, bet ir pagalvoti apie valstybės interesą.
