Prieš dvejus metus susibūrę bendraminčiai į Ukmergės rajone, Kopūstėlių kaime, esančią buvusios sovietinės kariuomenės raketinės bazės teritoriją susirenka vilkėdami pokario kareiviškas uniformas ir apsiginklavę.
Klubas turi savo vėliavą, o daugiau kaip 70 jo narių vieni kitus vadina ne vardais, o slapyvardžiais: Vilkas, Slibinas, Varnas, Šernas, Žaltys, Meška, Pumpuras, Girinis, Kaulas, Puntukas, Klumpis, Blusa, Tarzanas, Vėtra, Pagonis, Vikingas, Barsukas, Žaibas, Paršas, Klevas, Šnekutis, Širšė, Tošelė, Vanagas.
A.Grigucevičius pasirinko Jakštos slapyvardį. Tokia buvo jo dėdės, pokariu nužudyto partizano, pavardė.
„Miško broliai“ siekia gaivinti Lietuvos partizaninio judėjimo istoriją Antrojo pasaulinio karo ir pokario metu, jo sąsajas su Ukmerge.
Klubo nariai savo bunkeryje mielai priima moksleivius, pedagogus.
Svečiams yra parengta kelių valandų programa – supažindinama su partizanų buities sąlygomis, daiktais, ginklais, parodomas filmas, pavaišinama kareiviška koše ar sriuba.
Turi ir ginklų, ir technikos
Savo būstinę, vadinamąją žeminę, „Miško broliai“ įsirengė sovietų karių paliktame beveik 200 kvadratinių metrų ploto ir 5 metų aukščio bunkeryje.
Bunkeris turi du įėjimus, bendrą salę su dideliu stalu, miegamuosius su mediniais gultais ir geležinėmis išskleidžiamomis lovomis.
Didžiulė patalpa šildoma krosnimi – „buržuike“, o apšviečiama žibalinėmis lempomis ir žvakėmis. Čia yra ir nedidelis muziejus, kuriame eksponuojami partizanų daiktai, ginklai.
Klubas turi du Antrojo pasaulinio karo laikų visureigius, du motociklus.
„Tai reprodukcijos, pagamintos garažo sąlygomis pagal originalą iš nuotraukų ir išlikusių brėžinių.
Turime kelis auksarankius, kurie nuo ryto iki vakaro ištisomis savaitėmis krapštėsi, kol surinko ir pagamino tą techniką“, – pasakojo klubo štabo viršininkas 44 metų Virgilijus Žiedelis.
O kiek „Miško broliai“ turi ginklų? „Neskaičiavome, kiek turime tų vyriškų žaislų. Bet tikrai nemažai.
Jie visi tikri, bet deaktyvuoti Lietuvos ginklų fonde – jais negalima šaudyti koviniais šoviniais“, – sakė V.Žiedelis.
Šautuvas gali atsieiti nuo 400 iki 1500 litų, o jei pokario laikų – ir 8000 litų.
Sunkiausia rasti batus
Be ginklo, kitas privalomas klubo nario atributas yra karinė uniforma. Jų kiekvienas turi po kelias.
„Uniformas, odinius kareiviškus ilgaaulius batus, įvairius ženkliukus ir daugybę kitų reikalingų daiktų įsigyjame turguje, pagal skelbimus internete ar spaudoje, per pažįstamus, kai kas turi uniformų, atsisiųstų net iš Vokietijos
Labai dažnai drabužius tenka persiūti, o didžiausia problema – rasti tinkamus batus. Mums reikia tik kareiviškų odinių, odiniais padais“, – kalbėjo klubo įkūrėjas A.Grigucevičius.
Pigiausiai „partizano“ uniformą galima susikomplektuoti (batai, kelnės, švarkas, diržas, kepurė) už 250 litų, o vidutiniškai ji kainuoja 500–700 litų.
Vyrai stengiasi, kad dėvint pokario laikų karines uniformas jų autentiškumo nedarkytų jokie šiuolaikiški atributai – laikrodžiai, grandinėlės, apyrankės, akiniai.
Net maisto produktai čia – be dabartinių pakuočių. Ant konservų klijuojamos vokiškos, rusiškos etiketės, geriama iš gertuvių, valgoma iš katiliukų.
Įkūnijo vaikystės svajonę
Klubo nariai už netradicinį laisvalaikio leidimo būdą sutartinai dėkoja savo lyderiui A.Grigucevičiui.
Jau tryliktus metus tarp Airijos ir Lietuvos gyvenantis šis vyriškis šypsodamasis prisipažino, kad, matyt, yra gimęs su karine uniforma – nuo vaikystės jį domina viskas, kas susiję su ginklais, technika, kitais atributais.
„Namie turiu šovinių, peilių, durklų, kareivišką diržą, kepurę, kuriuos radau ir parsinešiau būdamas vos penkerių ar šešerių metų. Per visą gyvenimą tokių daiktų prisikaupė pilnas namo rūsys.
Karinę uniformą apsivelku per šeimos ar didžiąsias metų šventes. Tai darau ne dėl patogumo, o todėl, kad daug geriau jaučiuosi“, – kalbėjo klubo prezidentas.
Ukmergiškis visada svajojo tapti karininku – būdamas paauglys baigė tuometę suvoroviečių mokyklą, vėliau buvo įstojęs į sovietinę karo laivyno mokyklą Kaliningrade.
„Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, mečiau mokslus Kaliningarde, išėjau iš antro kurso.
Grįžęs baigiau Lietuvos karininkų kursus, po to kurį laiką dirbau kariuomenėje – nuo jaunesniojo puskarininkio iki kuopos vado padėjėjo“, – pasakojo A.Grigucevičius.
Išvykęs į Airiją dirbo statybose, o prieš aštuonerius metus įsitraukė į ten veikiančio Vokiečių desantininkų klubo veiklą, turi jaunesniojo puskarininkio laipsnį, yra atsakingas už ginkluotę.
Veiklą pradėjo namo rūsyje
Klubas Airijoje ukmergiškiui taip patiko, kad jis sumanė ką nors panašaus įkurti ir Lietuvoje.
Iš pradžių apie dvidešimt A.Grigucevičiaus bičiulių rinkdavosi jo namo rūsyje. Jis po kiek laiko tapo per ankštas. Buvo sumanyta išeiti iš pogrindžio – įkurti klubą „Miško broliai“, ieškoti buveinės.
„Visų akys nukrypo į Kopūstėlius. Suradę pastatų šeimininką ir gavę jo leidimą, susimetėme pinigų ir per kelis mėnesius išvalėme apleistą bunkerį, sutvarkėme šalia esančią teritoriją“, – prisimena A.Grigucevičius.
Vyriškis savo pomėgiu užkrėtė ir šeimą – „Miško brolių“ veikloje aktyviai dalyvauja dvejais metais jaunesnė žmona Daiva ir devynmetis sūnus Dylanas.
Sudėtis – margaspalvė
Per dvejus veiklos metus nė vienas klubo narys nepasitraukė, o norinčiųjų būti „miško broliais“ skaičius išaugo daugiau nei trigubai.
Šiuo metu klubo skyrius veikia ir Airijoje.
Iš septynių dešimčių klubo narių trečdalis yra emigrantai, išsibarstę po Airiją, Angliją, Norvegiją, Švediją. Kiti gyvena Ukmergėje, Tauragėje, Anykščiuose, Klaipėdoje, Kaune, Kybartuose.
„Miško broliai“ vienija statybininkus, pedagogus, dantų technikus, verslininkus, atsargos karininkus, kitų specialybių žmones. Jauniausiam jų – 18, o vyriausiam – 71-eri. Vyriškame klube yra ir penkios moterys.
Kiekvienas klubo narys čia gali „užaugti“ nuo eilinio partizano iki seržanto, puskarininkio, leitenanto ar net klubo vado.
Kiekvienam naujokui pirmiausia pasiūlomas neterminuotas bandomasis laikotarpis, per tą laiką jis turi dalyvauti bent trijuose klubo renginiuose.
„Naujokas susipažįsta su mumis, o mes su juo. Dauguma klubo narių po to sprendžia, ar toks žmogus mums reikalingas.
Nepriimame konfliktiškų, sunkiai bendraujančių ar klubo vidaus taisyklių nepaisančių asmenų.
Gali būti ir milijonierius, bet klube būsi lygus su visais.
Mus vienija patriotizmas, pagarba istorijai, noras visa tai išsaugoti“, – kalbėjo A.Grigucevičius.
„Miško broliai“ neketina sustoti, planuoja įsigyti žemės ir įkurti rimtesnę bazę.
