Tad neatsitiktinai pristatyti premjeros filmo kūrėjai žiniasklaidos atstovus pakvietė ne kur kitur, o į rūsį, į kurį vedė degančių žvakučių takas. Pati komanda sėdėjo prie ilgo stalo, ant kurio buvo padėti kepaliukai duonos, tiksliau – bandelių, o viduryje stovėjo pretenzijų į Gralio formą turinti taurė su raudonuoju vynu.
„Prieš premjerą nutarėme surengti paskutinę vakarienę“, – paaiškino prodiuseris Almantas Dulkys, ir nesuprasi, ar taip kūrėjai dar nepasirodžius filmui ekranuose jau patys pasirašė sau nuosprendį, ar norėjo paskatinti būsimuosius žiūrovus „Rūsyje“ ieškoti religinių motyvų, kurių jie ten neva įpynė.
Režisierius Ričardas Matačius neslėpė: jam patinka misticizmas, egzorcizmas, magija, paslapties atmosfera, kurios pėdsakų buvo galima pastebėti jo ankstesniuose darbuose, pavyzdžiui, Jurgos Šeduikytės dainų klipuose.
Pagrindinį vaidmenį „Rūsyje“ atliekanti kino debiutantė J.Šeduikytė džiaugėsi, kad atsidūrė bendraminčių komandoje: jai priimtinas tas gyvenimo grožio ir siaubo derinys, kuris įkvepia ir R.Matačių.
Pirmajam ilgametražiam savo kūriniui režisierius pasirinko psichologinės ir siaubo dramos mišinį.
Filmo komanda reikėtų pagirti už įvairių technologijų išmanymą: tiek viešųjų ryšių, tiek informacinių. Paleidę į viešumą žinią apie pirmąjį lietuvišką siaubo filmą, be abejo, užkabino net tuos, kurie tokio žanro filmus iš tolo apeina. Plakatą, kuriame J.Šeduikytė it vampyras ryja M.Jampolskį, tuoj paskelbė labiausiai šokiruojančiu ligšiolinėje lietuvių kino istorijoje.
Pagaliau dar viena naujovė – filmo suderinimas su išmaniaisiais žiūrovų prietaisais, kurie per visą seansą siunčia skambučius ir kažkokias žinutes. Jeigu tokią technologiją būtų turėję garsiojo filmo „Skambutis“ kūrėjai, neabejoju, kad žiūrovai būtų sėdėję kaip ant adatų ir krūpčioję. Per „Rūsio“ seansą to nepajutau: pati išmaniojo telefono neturiu, bet šalia sėdėję išmanūs jauni žmonės kažkodėl kikeno žvilgčiodami į pranešimus.
Na, bet „Rūsio“ autoriai ir nesiekė konkuruoti su „Skambučiu“ ar kokiu „Pjūklu“. Kaip patys tikino, jie neieškojo siaubo efektų tik dėl to, kad sukeltų baimę. Jų pagrindinis akcentas – psichologinė drama, žmonių savitarpio santykių, meilės ir kančios istorija, perauganti į siaubingus išgyvenimus ir patirtis.
Filmo kūrėjai sako, kad siužetas paremtas tikra istorija ir manau, kad čia ne masalas žiūrovams privilioti, o tiesa. Tiesiog viena moteris aprašė, kaip išgyveno pogimdyvinę depresiją su įvairiomis komplikacijomis, baimėmis ir apnikusiais demonais. Ši istorija pateko į rankas prodiuseriui A.Dulkiui, ji pasirodė jam kaip siaubo filmas ir jis užsidegė ją ekranizuoti.
O su istorija susipažinusi jauna filmo scenaristė net suplojo rankomis: „Bet juk tai istorija apie kiekvieną mūsų. Visi turime savo sielos rūsį, kuriame yra visko, taip pat ir kaltės. Kiek pajėgiame jos nešiotis, kiek jos sutalpiname savo sielos rūsyje ir kas nutinka, kai visa bjaurastis pradeda lietis per kraštus?“
Taigi naujagimio laukimas, atėjimas į pasaulį ir po to kai kurias moteris ištinkanti sunki būsena ir tapo „Rūsio“ pagrindu.
Keisti įvykiai prasideda nuo nepažįstamojo, nepaaiškinamu būdu pradingusio dailininkės Ievos (J.Šeduikytė) ir finansininko Tomo (aktorius Marius Jampolskis) namų rūsyje. Vėliau sutuoktiniai ant laiptų randa raidės C forma išlenktą vinį.
Pamažu keistų įvykių ima daugėti. Apie pusantros valandos žiūrovai stebi J.Šeduikytės herojės kančias, konvulsijas, vizijas. Moterį kankina košmarai, ji jaučia baisų skausmą, pati nežino, ką daro, jai negali padėti net mylintis vyras. Jie negali paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta jų namuose, koks siaubas sklinda iš paslaptingo rūsio, kol abu juos užvaldo siaubas.
Tas siaubas turbūt turėtų užvaldyti ir žiūrovus, bet, deja, užvaldo kančia: kada pagaliau ir kuo visa tai baigsis? O baigiasi tokia banalybe, kad net nejauku pasidaro už filmo autorius.
Nėra filme jokio siaubo, nė vienos šlykščios, įtemptos, krūptelėti verčiančios scenos, kokios lauktume iš siaubo filmo. Mėginimai sukurti psichologinę įtampą, kuri verstų kaip nors susitapatinti su herojais, sukeltų kokį nors nepatogumą ar baimę, taip pat nevykę, nors J.Šeduikytei reikėtų tarti komplimentą: jai teko sunkios emocinės scenos, ji turėjo būti labai įtemptos būsenos ir vos ne žaloti save tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tai būtų nelengva net solidžią patirtį turinčiai aktorei, o čia – debiutantė. Gera paraiška būsimiesiems kino vaidmenims.
Tiesa, dar yra tas filmo autorių minimas religinis motyvas, ta susirangiusi į raidės C formą vinis. Bet visą paslaptį patys kūrėjai išduoda dar pačioje pradžioje, parašydami žodį „culpa“ ir dar pateikdami jo vertimą į lietuvių kalbą. Mėginimai pasitelkti religinius motyvus, kurie suteiktų filmui gilesnę prasmę, parodytų kūrėjų intelektualumą, atrodo naivūs ir šiek tiek juokingi.
Tiek kino, tiek literatūros istorijos iš esmės banalios. Na štai: ištekėjusi moteris įsimyli jauną vyruką, susideda su juo, jiedu
susilaukia kūdikio, bet meilė atvėsta, moteris lieka viena, nerasdama išeities puola po traukiniu. Bet paima ją toks Levas Tolstojus, papasakoja ir jau pusantro šimto metų visas pasaulis skaito, aikčioja, inscenizuoja, ekranizuoja, net choreografizuoja ir vis jos negana. Svarbu, kaip istoriją pateiksi.
„Rūsio“ režisierius dar gerokai iki premjeros užtikrino: „Rūsys“ nėra juosta, kurioje ilgai ir nuobodžiai rodysime varvantį kraną. Bandysime išgąsdinti.“
Bet jie ilgai ir nuobodžiai rodo moters konvulsijas ir nieko neišgąsdina. Išgąsdinti, kaip ir nuoširdžiai prajuokinti, reikia
sugebėti. Bet R.Matačius nesiruošia pasiduoti, tęs jam patinkančią siaubo temą, tad gal ir sulauksime šio žanro tikros užuomazgos.
O kol kas turime dar vieną lietuvišką filmą, bandantį žiūrovų kantrybę. Ir tuos, kurie užkibo ant „siaubiako“ masalo, turime nuvilti: žinia apie pirmojo lietuviško siaubo filmo atsiradimą gerokai paankstinta.
