Taip, TV programos sprogsta nuo animacinių filmų. LRT televizija rengia
viktoriną „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Tačiau ar daug ekranuose
žmonių, į kuriuos vaikai žiūrėtų žėrinčiomis akimis?
Kadaise LRT televizijoje karaliavo Teta Beta (Bernadeta Lukošiūtė). Ji
gaudavo šūsnis maždaug tokio turinio laiškų: „Būkite gera – pasakykite
savo laidoje, kad reikia valgyti sriubos, nes mano Jonukas (Antanukas,
Marytė, Haroldukas ir t. t.) gali įsigyti opą.“
Pasakydavo – ir būdavo šventa. Kaip jai tai pavykdavo? Tėvams ir
darželių auklėtojoms (kurių pamokslai iš tiesų vaikams ir sukelia tas
opas) Teta Beta buvo didžioji mįslė.
Kitas vaikiško ekrano šviesulys buvo profesorius Ričardas Kazlauskas.
Kai kartą su atžalomis radome sužalotą varnėną, nekilo dvejonių,
kieno telefono numerį reikia skubiai gauti.
Profesorius nepažįstamai kompanijai savo buto duris atvėrė prieš
vidurnaktį. Jo ropojančių, striksinčių, šliaužiojančių ir dar bala žino
kokiu būdu judančių gyvių pulke atsirado vietos ir mūsų nelaimėliui.
O kai kitą dieną profesoriui paskambinau, jis rūpestingai pamokė, kaip
turėčiau paaiškinti savo vaikams, kad mūsų varnėnas iškeliavo į geresnį
pasaulį.
Girdėjau, kad tokiais atvejais jis kartais liepdavo ragelį perduoti
vaikui ir pats pranešdavo žinią, kuri perduota nemokšiškai gali sukelti
stresą.
Atmintyje dar iškyla Neringa Čereškevičienė, LRT televizijoje šėliojusi
su savo šaunia „Tele bim-bam“ kompanija. Motinos į šią laidą atvesdavo
savo bamblius, kad Neringa atjunkytų juos nuo čiulptukų.
Štai beveik ir visi laidų vedėjai, per pastaruosius kelis dešimtmečius
sugebėdavę uždegti vaikų akis ir širdis.
Kodėl juos galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais?
Dažnai atrodo, kad pokalbių, šou ar publicistines laidas televizijoje
gali vesti bet kas. Dažnai bet kas ir veda.
Tačiau tauzyti niekus suaugusiems žiūrovams yra viena, o pūsti miglą į
tyras vaikų akis – visa kas kita. Dar imsi iš gėdos rausti. Juk tokie
žiūrovai instinktyviai jaučia dirbtinumą.
Būsimieji mokytojai! Aūūū! Per pedagoginę praktiką meskite kvailą
užsiėmimą – vaikytis mokyklų stadionuose dūmą traukiančius moksleivius.
Verčiau drožkite į kurią nors televiziją.
Pasitikrinkite, ar tinkamą gyvenimo kelią pasirinkote, ar tikrai mokate
bendrauti su vaikais, – parenkite jiems tokią laidą, kurios vedėjui
pasakius, kad reikia valgyti sriubos, bent dalis žiūrovų klusniai imtų į
rankas šaukštą. Arba paliepus atsisakyti čiulptuko, sviestų jį šalin.
