Archeologus pribloškė dar neregėtas Lietuvos partizanų bunkeris

Šie klausimai kamuoja archeologą Gintautą Vėlių ir istoriką Dalių Žygelį, kurie šiomis dienomis tyrinėja Butkiškių vienkiemyje šalia Andrioniškio (Anykščių r.) esantį bunkerį, menantį tragiškas rezistencijos kovas.

Anot specialistų, ši šachtinė slėptuvė – vienintelė žinoma Lietuvoje. Kitas slėptuves partizanai išsikasdavo iš viršaus. Ši išrausta iš kalno šlaito.

Bunkeris buvo ne tik sudėtingos konstrukcijos, bet ir labai gerai paslėptas. Mat jo įrengimo darbams vadovavo karybos mokslų krimtęs Balys Žukauskas-Princas.

Nors bunkeris buvo gerai paslėptas, jis mena tragišką istoriją. Apie slėptuvę papasakojo išdavikas. Ją apsupus MGB kareiviams, viduje susisprogdino trys partizanai.

Slėptuvę partizanai ėmė įrenginėti 1944-aisiais, kai buvo sudeginta šalia esanti ūkininko Juozo Jovaišos sodyba. Stribai, ieškodami partizanų, užkūrė kluoną. Nuo jo suliepnsojo ir gyvenamasis namas.

Ūkininkas su šeima įsikūrė žeminėje. Iš jos partizanai ir pradėjo rausti tunelį į slėptuvę.

Čia išryškėjo pirmoji gudrybė: įėjimas į slėptuvę buvo virš krosnies, į vidų buvo galima patekti tik tada, kai nesikūreno ugniakuras. Ši anga buvo kruopščiai paslėpta.

Iš pirmosios slėptuvės į antrąją vedė maždaug 5 metrų ilgio tunelis. Jo sienos ir lubos buvo sutvirtintos lentomis. Antroji slėptuvė buvo 1,5 metro pločio, o aukštis – tik apie metrą. Kad galėtų atsisėsti, partizanai viduryje buvo išsikasę duobę, į kurią nuleisdavo kojas. Toje vietoje nuo grindų iki lubų – 1,4 metro.

„Jie kaip kurmiai rausėsi gilyn vis prakišdami į priekį lentas, kad nebyrėtų smėlis“, – pasakojo D.Žygelis.

Nuo žemės paviršiaus iki antrosios slėptuvės buvo 3,5 metro smėlio sluoksnis. Ieškodami besislapstančių partizanų, kareiviai badydavo mietais žemę, taip surasdami jų buveines. Tačiau šios tokiu būdu nebuvo įmanoma pasiekti.

Dar vieną tunelį partizanai kasė atsitraukimui. Tačiau jo, išraušę maždaug 20 metrų, nespėjo baigti.

Sumaniai į beržo kelmą buvo paslėptas ir ortakis, kad partizanai turėtų kuo kvėpuoti.

Kaip tokį smėlio sluoksnį išlaikė lentų lubos? Į šį klausimą slėptuvės tyrėjai atsakymo taip pat dar ieško.

Slėptuvę kasinėjantys G.Vėlius ir D.Žygelis aptiko kamparo aliejaus ampulę. Jį partizanai naudojo injekcijoms malšindami sąnarių skausmą. Juk slėptuvėje buvo nežmoniškai drėgna.

Taip pat rasta švirkšto adata, vyriškos ir moteriškos šukos, sagų, kryželis ir karoliukų. Gali būti, kad jie – rožinio dalys. Taip pat kasinėtojai aptiko iš stirnino rago pagamintą pypkę.

Vienas įdomesnių radinių – radijo antena. Andrioniškyje iki šiol gyvena gyva įvykių liudininkė Bronė Jovaišaitė-Pačinskienė, kurios tėvų sodyboje buvo iškasta slėptuvė.

Moteris prisiminė, kad partizanai išvyniodavo anteną, ją iškišdavo į lauką ir klausydavosi radijo laidų. Moteris atpažino ir ritę, ant kurios antena buvo suvyniota.

Atkasant Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo slėptuvę G.Vėlius tikėjosi, kad laukia nelabai sunkus darbas. Juk buvo sukaupta nemažai istorinės medžiagos, pavyko rasti net bunkerio brėžinį, kuris buvo nubraižytas remiantis B.Žukausko-Princo pasakojimu.

„Tačiau netrukus paaiškėjo, kad susidūrėme su neeiliniu objektu. Be to, ir brėžinys nebuvo tikslus“, – prisipažino G.Vėlius.

B.Jovaišaitė-Pačinskienė prisiminė, kaip slėptuvė buvo kasama: „Būdavo, pakasa, pakasa ir sutvirtina lentomis. Greitai iškasė, maždaug per mėnesį.“

Iškastas žemes pylė į kūdrą prie namų, jas nešė ir duobes bulvėms saugoti.

„Nežinojome, kada stribas iš miško išlįs. Jie kasdavo, o mes šunelį paleidusios vaikščiodavome kieme. Kai tik pradėdavo loti, įspėdavome“, – pasakojo moteris.

B.Jovaišaitei-Pačinskienei už tėvų sodyboje įrengtą slėptuvę teko septynerius metus praleisti Sibire.

Išlikę ir B.Žukausko-Princo atsiminimai, kaip jis su pagalbininkais įrengė bunkerį. Juos žurnale „Karys“ paskelbė G.Vėlius ir D.Žygelis.

„Vėliau šalia žeminės nutarėme įrengti ir bunkerį. Šalia žeminės iškasėme duobę apie 2x3 m. Sienas surėmėm rąsteliais, palikdami vieną bendrą sieną su gyvenama patalpa. Uždengėme viršų ir apipylėme žemėmis. Įėjimą padarėme iš tų pačių sienos rąstelių, tad įėjimas buvo gerai užmaskuotas.

Viduje prie sienų pritvirtinome skersinius, uždėjome lentas – taip įrengėme du gultus. Gultus padengėme šiaudais ir gavosi žmogaus ūgio slėptuvė. Po sužeidimo čia Šarūnas (A.Slučka-Šarūnas – red.) gydėsi. Vėliau sumanėme slėptuvę praplėsti.

Smetonos kariuomenėje tarnavau pionierių dalinyje. Ten išmokau, kaip daryti tunelius. Tai ir čia ėmiau kastis iš vidaus. Pirma prakasiau apie 4-5 metrų ilgio tunelį. Kasdami žemes kibirais nešėm į pirmąją patalpą, o naktimis žemes slėpdavom senose bulvių duobėse.

Tunelį kasėm apie 1 metro aukščio ir apie 0,5 m pločio Statai rėma, ir vėl kasi, kaip kasyklose. Tada įrengėme kitą patalpą apie 1,5x2,5 m. Sutvirtinome taip pat kaip ir tunelį. Patalpos aukštis buvo apie 1,5 m.

Kad būtų galima atsistoti, viduryje iškasėme griovį. Antroje slėptuvėje buvo įrengti du gultai. Iškasus tarp jų griovį, buvo galima ir atsistoti, ir gultai galėjo tarnauti kaip stalas. Viršuje augančio beržo pradūrus skylę į patalpą gavosi gera ventiliacija.

Buvome suplanavę įsirengti apie 50 m ilgio tunelį ir turėti atsarginį išėjimą, bet spėjom padaryti apie 20 m“, – prisiminė B.Žukauskas-Princas.

Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo slėptuvę MGB vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareiviai užgriuvo 1949 metų spalio 28-osios rytą. Jie apsupo ūkininko sodybą.

Pirmą į slėptuvę pasiuntė sulaikytą šeimininko sūnų partizaną J.Jovaišą. Grįžęs jis pasakė, kad viduje yra tik jo netikras brolis B.Žukauskas-Princas, kuris netrukus buvo priverstas išlįsti.

Iš pradžių B.Žukauskas-Princas tikino, kad slėptuvėje jis buvęs vienas, bet baudėjai tuo nepatikėjo. Tardomas partizanas prisipažino, kad viduje dar slepiasi Antanas Slučka-Šarūnas ir jo žmona Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa.

Į slėptuvę buvo įstumta šeimininkų duktė dvidešimtmetė B.Jovaišaitė, kuriai liepta partizanams perduoti, kad jiems bus dovanota gyvybė, jei jie taikiai pasiduos. Vėliau buvo įvarytas ir J.Jovaiša.

Partizanai sudegino svarbius dokumentus ir, vos tik iš slėptuvės pasitraukė B.Jovaišaitė, pasigirdo galingas sprogimas. Visi trys partizanai žuvo.

Po sprogimo kareiviai bijojo lįsti į vidų partizanų iškastu tuneliu – o gal dar likę gyvų, kurie pasipriešins. Todėl jie nukasė beveik 5 metrus kalno ir ištraukė lavonus.

Pasak slėptuvės istoriją tyrusios Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiosios specialistės Rūtos Trimonienės, žuvusiųjų palaikai buvo išvežti į Kauną, o jų palaidojimo vieta nežinoma iki šiol.

A.Slučka-Šarūnas buvo Karaliaus Mindaugo srities vadas. Jis garsėjo reiklumu: griežtai reikalavo drausmės ir karinės tvarkos, uždraudė girtuokliauti, o plėšikus ir išdavikus baudė mirties bausme.

Deja, po MGB agento Vytauto Kučio išdavystės slėptuvėje žuvo ne tik A.Slučka-Šarūnas, bet ir jo kovų bendražygiai.

V.Kučys 1949 metų spalio 24-ąją V.Kučys Ližų kaime sutiko Karaliaus Mindaugo srities štabo ryšių skyriaus viršininką Albiną Kubilių-Rūgštymą ir Vytenio būrio partizaną Alfonsą Vildžiūną-Vijoklį.

Agentas juos pavaišino degtine, į kurią buvo įdėta migdomųjų „Neptun-20“. Kai išvargę partizanai užmigo, V.Kučys pranešė Kauno MGB daliniams. O Kauno saugume tardomas A.Vildžiūnas-Vijoklis neištvėrė kankinimų ir išdavė slėptuvę prie Andrioniškio.

Slėptuvė MGB daliniai užgriuvo praėjus keturioms dienoms po išdavystės. Apie jos sunaikinimo operaciją 1966 metais rašė žurnalas „Švyturys“.

„Siauru koridorium į viršų iššliaužė barzdotas vyras. „Pasiduodu, pasiduodu“, – murmėjo jis, lipdamas žeminėn.

– Kas jūs?

– Žukauskas Balys, šeimininko brolis – vienos motinos, tik kito tėvo.

– Slapyvardė?

– Princas.

– Kas dar yra bunkeryje?

– Nieko. Aš vienas.

– O Šarūnas čia negyvena?

– Ne. Aš vienas.

– Kur jo bunkeris?

– Nežinau.

– Leiskite man patikrinti, – tarė Kučys.

V.Kučio jau nebėra tarp gyvųjų – jis pasikorė. Gal jį ėmė graužti sąžinė? Sunku pasakyti.