Štai garsioji „Žalgirio“ arena. Kaip bežiūrėsi, ji vis dėlto atrodo juoda ar bent jau labai tamsi. To, pasirodo, buvo siekta sąmoningai, aiškino architektas, „kad statinys būtų panašus į tvirtovę“, beje, ne apvalią, o su devyniais kampais, tarsi parengtą gynybai.
Grindinys šalia arenos – taip pat juodas! Netoliese esantis, taigi ir arenos renginiams skirtas daugiaaukštis „Akropolio“ parkingas irgi nėra šviesus, nes į akis pirmiausia krinta tamsūs šios konstrukcijos „langai“ - tuščios angos.
Šia proga pastebėsiu, kad skirtingai nuo Kauno, kitose Lietuvos didžiųjų miestų arenose, nuo spindinčios savo šviesa Vilniaus „Siemens“ iki vaivorykštės spalvų kupinos Šiaulių arenos tokių juodybių nėra.
Juodų Kauno pastatų ar bent jų dalių yra ir kitur pvz., vadinamasis Laisvės alėjos „sarkofagas“ - juodo stiklo antstatas netoli savivaldybės, taip pat jų netrūksta gretimose gatvėse, Savanorių prospekte. Vis dėlto juodą pastatų spalvą galbūt galima būtų pateisinti tam tikru architektūriniu sumanymu ar techninėmis galimybėmis kaip kad parkingo atveju.
Tačiau daugiausia juodos spalvos yra sukaupta Kauno... šaligatviuose. Kaunas tapo vieninteliu Lietuvos, o gal ir Europos miestu, kuriame dauguma šaligatvių yra juodi, o jei tiksliau – asfaltuoti. Jokiame Lietuvos mieste nėra tiek prigrūsta asfalto po pėsčiųjų kojomis kaip Kaune.
Ką tik neva moderniai sutvarkytoje K.Petrausko gatvėje didesnė jos šaligatvių dalis taip pat užklota asfaltu (kaunietiškais terminais asfaltas čia „užmestas“). Ką tik atidarytas pėsčiųjų takas tarp K.Petrausko ir Aušros gatvių irgi iš juodo asfalto. Visi kiti Žaliakalnio, o ir beveik viso miesto šaligatviai taip pat asfaltuoti.
Kodėl Kaunas neišsivaduoja iš tokios sveikatai kenkiančios priklausomybės? Juk oro temperatūrai pakilus virš 25 laipsnių, asfaltas gali įkaisti iki 60 laipsnių, jo atspindima šiluma įkaitina ir oro srautus virš jo. Po žiemos sezono asfaltas, atšilus, pradeda trupėti, skilinėti. Asfalto klojimo metu ir tiesiog karštomis dienomis čia išsiskiria kenksmingos medžiagos, kai kurios jų pasižymi kancerogeninėmis savybėmis. Apie estetinius asfalto ir šaligatvių plytelių skirtumus net nėra ko kalbėti, jie akivaizdūs.
Taigi, kodėl? Pasirodo, Kauno Žaliakalnis tapo „architektūriniu draustiniu“, todėl nuo galimo sugadinimo ar sunaikinimo čia bus saugomi vertingi statiniai. O dabar klausykite: nelygūs ir aptrupėję ar net visai sueižėję Žaliakalnio gatvių asfaltuoti šaligatviai irgi yra vertybė - „urbanistinio paveldo vertybė“. Aiškinama, kad neva Kultūros paveldo departamento reikalavimu jų negalima keisti. Nieko sau!
Apskritai, pagal draustinio viziją siūloma prikelti prieškarinio Žaliakalnio idėją: perkelti kaimo sodybų stilių į miestą. Todėl vietoje plytelių ar trinkelių šaligatvių reikia tiesti asfaltuotus takus, neva atkursiančius nepakartojamą Žaliakalnio vaizdą. Tik tuomet bus išsaugotas tikro kaimo vaizdas, kurio svarbi detalė yra ne „plyteliniai“, bet asfaltuoti šaligatviai. Didesnį absurdą sunku ir sugalvoti.
Visiškas blefas, kad dar prieš karą Žaliakalnio šaligatviai buvo padengti „meksfaltu“. Tie neva istoriniai Žaliakalnio šaligatviai buvo asfaltuojami mano vaikystės metais, taigi praėjus porai dešimtmečių po karo, beje, tradiciniu to meto „tiap-liap“ metodu...
Drįsčiau tvirtinti, kad dabartiniai netvarkingi Žaliakalnio, kartu ir viso Kauno asfaltuoti šaligatviai ir tokiais juos siūlant palikti, palyginus su Vilniaus ir Klaipėdos, taip pat Šiaulių ar Panevėžio elegantiškais pėsčiųjų takais, suponuoja tokią pačią daugelio šalia stovinčių namų ir jų kiemų netvarką. Tuo Žaliakalnis (vėlgi ir visas Kaunas) irgi garsėja.
Viena iš priežasčių, kodėl Kaune bijomasi šaligatvių plytelių, yra griežti jų, taip pat bortelių klojimo technologijų reikalavimai. Koks nors „tiap-liap“ būdas čia netinka. Nuogąstavimai, kad Kauno kelių tiesėjai kitokio šaligatvių tiesimo būdai tiesiog nemoka yra nepagrįstas. Vis dėlto yra Kaune gatvių, kur atsisakyta asfaltuotų šaligatvių ir nutiesti visai padorūs plytelių ar net trinkelių takai.
Taigi viskas priklauso nuo miesto valdžios apsisprendimo ir nesuprantamo Kultūros paveldo departamento užsispyrimo ieškoti ko nepametus, t.y. siekti atkurti viduryje miesto prieškarinį kaimą. Beje, dabar Lietuvos miesteliuose, kartais ir kaimuose jau tiesiami trinkelių šaligatviai.
Jei kam įdomu, net Rusijoje, pvz., Kaliningrade-Karaliaučiuje tiesiog uždrausta asfaltuoti naujai tiesiamus šaligatvius, o ir senieji vokiški granitiniai šaligatviai bandomi išsaugoti. Šaligatvio plytelės yra ekologiškesnės aplinkai, visų pirma augmenijai, nei asfaltas. Nubėgantis nuo tokių šaligatvių lietaus vanduo yra švaresnis nei nuo asfalto.
Vis dėlto dar svarbesnė yra miesto estetika: dailūs, šviesūs, o kartais ir spalvoti šaligatviai savo ryškiomis linijomis puošia miestą, teikia miestiečiams pasitenkinimą savo miesto grožiu.
Pėstiesiems skirti asfalto takai, kai net neaišku, kur prasideda takas, o kur jau išmindyta žemė, didelio pasigėrėjimo savo miestu neteikia. Kauniečiai, sprendžiu kad ir iš „Pūko“ radijo laidų, gana stipriai keikia savo miesto valdžią, deja, kartu su ja ir savo miestą.
Neblogas būdas tokią nuomonę pakeisti būtų nereprezentatyvaus šaligatvių asfalto atsisakymas ir jų atnaujinimo vajus. Beje, šviesių plytelių ar trinkelių fone ir Kauno „Žalgirio“ arena atrodytų jau ne taip juodai.
