Bendrovei Privačių detektyvų biurui vadovaujantis Olegas Rimanas teigė, kad dažniausiai į juos kreipiasi moterys, kurios jaučia, kad joms už nugaros vyksta kažkas neleistina, o atviras pokalbis nepadeda. Tada jos siekia išsiaiškinti, ar neklysta įtarinėdamos.
Kaip rašo „Lietuvos rytas", detektyvų prireikia ir per skyrybas, kai antroji pusė elgiasi įžūliai, bando apgauti ir nepaiso susitarimų.
Vilnietis patvirtino, kad naujų sekimo priemonių yra daug. Tačiau oficialiai dirbantys detektyvai žmogų gali fotografuoti arba filmuoti tik viešojoje vietoje.
– Kaip teismuose atsiranda asmeninių pokalbių įrašai arba nufilmuota medžiaga iš uždarų patalpų? – paklausiau detektyvo O.Rimano.
– Klientai padaro juos patys. Tačiau neretai žmonės kreipiasi į detektyvus apsimetėlius, kurie nepaiso įstatymų ir už pinigus imasi neleistinų metodų.
Pavyzdžiui, jie parūpina pokalbių išklotines, nors tai daryti galima tik teismui leidus.
– Kokio amžiaus žmonės prašo privačių detektyvų paslaugų?
– Vidutinio ir vyresnio amžiaus. Sutuoktiniai neretai kreipiasi išgyvenę kartu net 40 metų.
Iš vidutinio amžiaus klientų yra maždaug po lygiai vyrų ir moterų. Tarp vyresniųjų dominuoja moterys. Dėl neištikimo vyro į mus neseniai kreipėsi ir 70-metė.
– Kaip neapsigauti samdant detektyvą?
– Jei skelbime detektyvas nurodo tik telefono numerį, bet ne būstinę, kurioje įregistruota jo bendrovė, nepatartina jo rinktis. Taip pat jeigu jis iš anksto prašo avanso už darbą.
Be to, įtartina, jeigu siūloma susitikti viešojoje vietoje, pavyzdžiui, kavinėje arba prekybos centre.
Į mus yra kreipęsi klientai, kurie buvo pasisamdę tris kartus už nelegalią detektyvo veiklą teistą asmenį.
Lengva sekti įsimylėjėlius
„Lietuvos rytas“ pakalbino ir vieno sostinės universiteto studentą, laisvu nuo studijų metu dirbantį detektyvu.
Jis tvirtino, kad gali atlikti viską, ko prašo klientas.
– Ko prašo jūsų klientai?
– Dažniausiai jie kreipiasi dėl neištikimybės. Kartais susidaro įspūdis, kad sostinėje gyvena vien neištikimi žmonės.
Klientai prašo manęs parūpinti nuotraukų, kuriose įamžinta partnerė, besimylinti su kitu. Taip pat išlaidų sąrašo, telefono pokalbių išklotinių, susirašinėjimų internete, kelionių bilietų, net vizitų pas ginekologą išrašų.
– Kaip partneriai žemina vienas kitą?
– Partneriai tyčiojasi vienas iš kito fizinių savybių, užgaulioja vienas kito tėvus, išduoda bendras paslaptis pašaliniams.
Kartais jie papasakoja svetimiems intymiausius šeimos dalykus, bjauriai juos komentuodami. Neretai net suabejoju, ar verta tokią informaciją perduoti užsakovui, nes po to santykių jau niekas nesulipdys.
– Kaip žmonės reaguoja, jei sužino, kad juos šnipinėjo partneris?
– Kaip į didelį pažeminimą. Viena moteris numojo ranka, kad vyras nusuko nuo jos nemažą pinigų sumą, bet niekaip negalėjo atleisti, kad jis slapta nufilmavo ją vonioje karpančią kojų nagus.
– Kokį įžūliausią pažeidimą esate padarę tenkindami užsakovo norus?
– Buvome įrengę klausymosi aparatūrą ir filmavimo kamerą itin saugomoje įstaigoje prie sekamosios stalo.
Sumokėjome tos moters kolegai. Parodėme, kaip paslėpti įrangą, ir jis puikiai tai atliko.
– Kokias užduotis sunkiausia atlikti?
– Lengva sekti žmogų, kuris įsipainiojęs į naujų jausmų sūkurį, nes tokie nepastebi, kas vyksta šalia.
Bet daug sudėtingiau aiškintis, ar sutuoktinis nenuslepia pajamų, ar nesudaro vien jam naudingų verslo sandorių, ar neišparduoda bendro turto.
Tai darantys žmonės paprastai veikia kartu su teisininkais.
– Kokios jūsų pajamos?
– Kartais kelis mėnesius nebūna jokio užsakymo arba pasipila pilnaties paveiktų žmonių skambučiai.
Tokie patys nežino, ko ieško. Bet yra buvęs ir toks užsakymas, po kurio nusipirkau vieno kambario butą.
Užsakovas gruzinas tikrino savo verslo partnerį lietuvį ir mums pavyko išsiaiškinti, kokiu būdu šis sukčiauja.
Paskui jis pakvietė mane į savo vestuves Lietuvoje.
Gyvenimą paėmė į savo rankas
Psichologė Kristina Navickienė: „Išsilavinusiose šeimose psichologinis smurtas būna rafinuotesnis ir geriau paslėptas.
Laurai kontroliuoti sutuoktinis naudojo stebėjimo kameras, sekė jos buvimo vietą. Kai ji kreipėsi į mus dėl nuolatinio psichologinio smurto, daug verkė, jai buvo skaudu.
Laura kalbėjo apie nuolatinį sutuoktinio melavimą, apgaules, žeminimą ir sekimą. Moteris buvo stebima ir filmuojama prieš jos valią.
Išgirdau ir nukentėjusios moters klausimus: „Ar tai normalu? Gal kas nors iš tikrųjų negerai yra man? Gal aš ką darau neteisingai?“ Moterys, patyrusios smurtą, jaučia didelį kaltės jausmą, mano, kad yra atsakingos už tai, kas vyksta, ir smurtautojo yra išmokytos jaustis bejėgės.
Ši moteris buvo stipri, puikiai klostėsi jos karjera. Keleri santuokos metai ją pavertė bejėge.
Specializuotame pagalbos centre Laurai buvo suteikta nemokama pagalba. Ji išmoko nebekaltinti savęs ir galiausiai suvokė, kad pati gali kontroliuoti gyvenimą.“
