Jau lyg ir turėjome įprasti, kad Estija visada stengiasi lenkti savo Baltijos kaimynes ir pirmoji pritaikyti technologines, ekonomines ar socialines naujoves. Vis dėlto, šį kartą labiausiai apmaudu dėl to, kad estų politikai sugebėjo pademonstruoti ryžtingumą, kurio mes galime ir nesulaukti.
Lietuvos politikų bailumą galima įtraukti į bet kurią išsisukinėjimo ir drebėjimo reitingų šešėlyje chrestomatiją. Vienintelis liberalų lyderis Eligijus Masiulis išdrįso pagirti estus ir pareikšti, kad ignoruodami partnerystės klausimą „bėgame nuo gyvenimo realybės“.
Ryžtingos ir stiprios lyderystės svarbą pabrėžianti prezidentė paliko atsakymą už uždarų durų. Atsiųstas spaudos atstovas galėjo tik išlementi, kad „komentaro pateikti negalės“. Rusijos agresijos neišgąsdinta prezidentė pabūgo komentuoti tokį paprastą ir sveiko proto reikalaujantį klausimą.
Konservatorių lyderis Andrius Kubilius rėžė, kad šioje srityje estų lietuviai neturėti nei lenkti, nei stengtis pasivyti. Įdomu, ar britų visuomeninio transliuotojo BBC laidoje „HARDtalk“ puikiai Lietuvos poziciją atstovavęs buvęs premjeras išdrįstų taip lengvai nubraukti dalies piliečių teises Vakarų žiniasklaidos šviesoje.
Deja, bet griežtais sprendimais pasižymėjęs premjeras, rodos, puolė pataikauti provincialiai ir kompromisų nepažįstančiais savo rinkėjų daliai, kuriai suprantamos ne politinio konservatizmo, o dūminės pirkios ir baudžiavos kaimo vertybės.
Konservatoriai, atrodo, nelinkę pasimokyti iš savo klaidų. Laikas jau spėjo nugramzdinti jų flirtą su patvorio publika Garliavoje, kai puikiai visuomenes nuomone manipuliavusios tetulės užbūrė net ir retai klystantį konservatorių patriarchą. Vis dėlto, jie ir vėl žengia į pataikavimo garsiau klykiančiai pusei upę, iš kurios išbris su dar labiau aptirpusiais reitingais ir menkstančiu senjorų fanklubu.
Dar didesnį apmaudą kelia tai, kad drąsą tokių klausimų akivaizdoje praranda ir dalis kritišku žodžiu visuomenės ydas čaižančių apžvalgininkų. Nežinia, ar pasiduodami remiamų partijų naratyvui, ar kankinami baimės prarasti dalį ištikimų gerbėjų, jie staiga suklumpa individo teisių ir laisvių gynyboje.
Pripažinkime, Lietuvoje netrūksta ryžtingai visais klausimais pasisakančių asmenybių, kurios gali šlaistytis televizijos laidose, klykauti su policijos polietileno apsiaustuose nešiojamais kaimo keistuoliais, bet nesugeba konsoliduoti savo partijos narių ir iš tiesų keisti visuomenės nuomonės.
Estijos politikai šioje srityje pralenkė mūsiškius šviesmečiais. Nepabijota drąsiai įvardinti, kokie asmenys stovi už karščiausiai homofobiškus blėnius skleidžiančių ir tariamai tradicines vertybes ginančių organizacijų.
Estų žurnalistė Tuuli Joesaar pokalbio metu aiškiai įvardino – didžiausi civilinės partnerystės įstatymo priešininkai, aktyviai skleidę propagandą ir netgi bandę kurstyti neramumus, buvo gausiai palaikomi iš Rusijos tekančių finansinių srautų, naudojosi rusiškos žiniasklaidos eteriu.
Suprantama, aš nenoriu teigti, kad visi, kuriems nepatinka šis įstatymas yra Kremliaus pusėje, tačiau šio klausimo vertimas chaosu, marginalų rietenomis ir neramumų priežastimi naudinga būtent kaimynams iš Rytų. Dalis nedrąsios visuomenės pasiduoda šiam kurstymui ir savo neišmanymą verčia pykčiu ir pasipriešinimu.
Kai kurie tuoj puls apeliuoti: „Tai ir nelieskime šio klausimo, kam audrinti visuomenę, kurstyti aistras?“. Tai yra bailių sielų retorika, ponai ir ponios. Bijodami prietaringos, stereotipais mąstančios visuomenės dalies pasiutimo, jūs pasiryžę skriausti savo teises ir jų atnešamą atsakomybę norinčius turėti piliečius.
Niekas nenukentės nuo to, kad Lietuva pasuks Estijos ir kitų socialiniu požiūriu progresyvių valstybių pavyzdžiu ir nieko neatimdama iš vienų, pridės teisių ir atsakomybės kitiems, norintiems, kad jų santykiai neliktų užribyje ne tik socialine, bet ir teisine prasme.
Įdėmiai stebėsiu rytojaus įvykius Estijoje, mat skeptikų prognozėmis rytoj joje nusileis keturi Apokalipsės raiteliai, homoseksualai ištvirkaus tiesiog gatvėse, o visi berniukai bus perrengti princesėmis, mergaitės – princais.
Tiesa tokia, kad jokių stebuklinių išdaigų Taline nevyks. Žmonės atsibus, maudysis, žygiuos į darbus, eis apsipirkti, grįš, paskaitys laikraštį, bukai paspoksos į televizoriaus ar kompiuterio ekraną. Vienintelis mažas stebuklas – dalis tų piliečių pagaliau galės jaustis saugomi valstybės ir gerbiami jos politikų.
