Užsienio reikalų ministerija (URM) siūlo įkurti Vyriausybei atskaitingą instituciją, kuri rūpintųsi Lietuvos pristatymu pasaulyje ir koordinuotų visus valstybės veiksmus šia kryptimi.
Nieko konkretaus nenutarta, tik, kaip jau įprasta šiai Vyriausybei, kuriama dar viena darbo grupė, pateiksianti siūlymus, kuo turėtų užsiimti nauja įstaiga, kuri vadintųsi Lietuvos institutas.
Aišku, dabar Lietuvos įvaizdžiu rūpinasi visi, kam tik pavyksta išpešti iš valdžios pinigų.
Apskaičiuota, kad įvairios institucijos įvaizdžiui gerinti per metus išleidžia apie 40 mln. litų. Tuo užsiima Užsienio reikalų, Kultūros ir dar kelios ministerijos, Turizmo bei Kūno kultūros ir sporto departamentai, viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“, „Versli Lietuva“, savivaldybės.
Jau kelis kartus buvo mėginama sukurti mūsų valstybės prekės ženklą.
Vien šūkiui „Drąsi Lietuva“, šią mintį iliustruojantiems filmukams, reklamai užsienio leidiniuose išleista ne vienas milijonas litų. Tai tik paskatino humoristus šaipytis iš tokių pastangų, bet vargu ar šalies įvaizdis realiai nuo to pagerėjo.
Akivaizdu, kad Lietuvos proginės kampanijos ir negali duoti ilgalaikio efekto, nors ir brangiai kainuoja. Valstybės prekės ženklą mėginta kurti nė nesusitarus dėl principų, kuriais remtųsi įvaizdžio strategija. Juk tai neatsiejama nuo valstybės tapatybės, jos vaidmens pasaulyje suvokimo.
Kitaip sakant, tarptautinis įvaizdis turėtų remtis Lietuvos užsienio politikos vizija, o ji turbūt nėra aiški net ir šios politikos strategams. Metų metus ginčijamasi, kaip pasaulis turėtų įsivaizduoti Lietuvą: laikyti ją savotišku tiltu tarp Vakarų ir Rytų, auksine ES provincija ar normalia į Bendriją įsiliejusia valstybe.
Tilto tarp Europos ir Rusijos vizija, regis, ilgam bus numarinta, bet dėl to netapo aiškiau, kaip Lietuva turėtų pristatyti pasauliui savo privalumus, išskirtinumą.
Juk idėjos apie Lietuvą kaip normalią ES valstybę ir juo labiau kaip „auksinę provinciją“ remiasi prielaida, kad mūsų šalis dar nėra visavertė Bendrijos narė. Taigi tuo grįstas valstybės įvaizdis dvelktų nevisavertiškumo kompleksu. Tik nieko geresnio nesugalvojama.
Vieningai pripažįstama, kad, tarkime, Estija, savo įvaizdį kuria daug sėkmingiau. Tai lėmė ne didesnis finansavimas, o kryptingas šios šalies pristatymas kaip daugiausia pasiekusios, pažangiausios Baltijos regione, ekonominiu ir kultūriniu požiūriu sietinos su suomiais ir skandinavais.
Tokią Estijos poziciją galima laikyti nelabai draugiška Lietuvai ir Latvijai, bet tenka pripažinti, kad estams pavyko labiau pralenkti Baltijos kaimynus savo įvaizdžiu nei realiais ekonomikos ar gyvenimo lygio rodikliais.
Ko gero, ir protestantiškos kultūros šaknys estus labiau skatina pasikliauti savimi nei laukti malonės iš šalies.
Gausi rusų bendruomenė, kai kuriose Estijos vietovėse sudaranti net daugumą gyventojų, matyt, skatina vos kiek daugiau nei milijoną estų apie savo šalį užsienyje kalbėti tik gerai.
Šiuo požiūriu lietuvius būtų galima laikyti priešingybe. Emigracijos mastas iš Lietuvos daug didesnis nei iš Estijos, o išvykę svetur tautiečiai nesibodi visiems skųstis, kaip blogai gyvena jų valstybė.
Lietuvių skleidžiama negatyvi nuomonė apie tėvynę užsienyje gali griauti valstybės pastangas kurti teigiamą šalies įvaizdį už dešimtis milijonų litų.
Žinoma, jokie institutai neprivers lietuvių užsienyje girti savo tėvynės. Būtini esminiai socialiniai pokyčiai. Tik tada, kai žmonės namie nesijaus vargšais, galima tikėtis, kad ir užsienyje jie ims geriau atsiliepti apie Lietuvą.
Vis dėlto, matyt, turės praeiti ne vieni metai, kol lietuvių nuomonė apie savo šalį pasikeis. O ligi tol geresniu Lietuvos įvaizdžiu teks rūpintis pačiai šalies valdžiai.
Neabejotina, jog reikia labiau derinti šias pastangas, prižiūrėti, kad pinigai nebūtų paleidžiami vėjais. Tačiau ar tam būtina kurti naują įstaigą?
Regis, valdžia dar pati gerai nežino, kuo užsiimtų Lietuvos institutas. Iš URM komentarų galima suprasti, kad jis turėtų siekti Lietuvą padaryti labiau žinomą ir patrauklią prioritetinėse šalyse, vadinasi, užsiimtų įvairiausios pozityvios informacijos apie Lietuvos gyvenimą, įskaitant ir verslą, sklaida.
Tuo metu Vyriausybė aiškina, kad Lietuvos institutas koordinuotų mūsų kultūros pristatymą pasaulyje.
Reikia pripažinti, kad Lietuvoje veikiantys Goethe’s, Prancūzų, Italijos kultūros, Lenkijos institutai iš tiesų gerai populiarina savo šalių kultūrą pasaulyje. Bet tai prabanga, kurią paprastai sau leidžia tik didelės ar labai turtingos valstybės.
Ar Lietuvai nebūtų prasmingiau tiesiog geriau koordinuoti kultūros atašė ambasadose ir kultūros sklaida užsiimančių įstaigų darbą?
Galbūt idėją steigti Lietuvos institutą skatina informacinis karas su Rusija.
Bet ar kilniais tikslais prisidengus nebus išperėta dar viena savo sultyse verdanti biurokratinė įstaiga, kuri skirstys pinigus ir imituos veiklą?
