Tačiau naudojant pesticidus nepavyksta išvengti ir jų neigiamo poveikio aplinkai. Jie dažniausiai yra nuodingi, kaupiasi ekosistemose ir gali jas pažeisti, per mitybos grandines gali patekti į kitus organizmus. Jie užteršia požeminį ir paviršinį vandenį.
Žemės ūkyje naudoti pesticidai ne tik teršia aplinką, bet ir patenka į maisto produktus, nes juos iš dalies sugeria augalai.
Daugeliui gyvūnų, taip pat ir žmogui, kenkia net labai mažos jų dozės.
Pesticidai, kaupdamiesi gyvajame organizme, kenkia genetiniam fondui, skatina ląstelių mutaciją, sukelia vėžį. Dėl to daugelis anksčiau naudotų pesticidų jau uždrausti.
Pradėjus griežčiau reglamentuoti šių medžiagų jų naudojimą, dirvožemio ir gruntinio vandens užterštumas pesticidų likučiais smarkiai sumažėjo.
Tarša - per vandenį
Apie kitus žemės ūkio teršalus paprastai yra mažiau kalbama, bet jie taip pat gali būti nemažiau svarbūs, pavyzdžiui, antibiotikų naudojimas gyvuliams gydyti.
Intensyviai naudojant mineralines trąšas pakinta dirvožemio mikroorganizmų rūšių sudėtis, dirvožemis rūgštėja. Rūgščiame dirvožemyje didėja sunkiųjų metalų koncentracija, o šie metalai per augalus ir jais mintančius galvijus patenka ir į žmogaus organizmą.
Vandens tarša
Dėl intensyvaus trąšų naudojimo didėja ir vandens tarša organiniais azoto bei fosforo junginiais. Ši tarša atsiranda, kai su lietumi išplautos mineralinės trąšos patenka į paviršinius vandenis. Per didelė vandens tarša šiais organiniais junginiais sukelia ežerų bei upių pelkėjimo procesus bei sutrikdo vandens ekosistemų pusiausvyrą.
Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokybė tebėra aktuali problema. Visiškai švaraus vandens nėra, - jame yra ištirpusių mineralinių dalelių ir organinių priemaišų, vienur jų koncentracija didesnė, kitur mažesnė.
Užterštais laikomi tie vandens telkiniai, kuriuose, pakitus cheminiai ar mechaninei sudėčiai, yra sutrikę normalūs gamtiniai procesai ir dėl tos priežasties jie negali būti vartojami ūkyje ir buityje.
Vandenį ypač teršia mineralinės trąšos, pesticidai. Ne visos išbertos į dirvą mineralinės medžiagos yra augalų įsisavinamos, dalį jų lietaus vanduo nuneša į upelius, melioracijos kanalus, ežerus, susidaro palankios sąlygos vandens telkiniams užaugti dumbliais.
Dalis mineralinių trąšų patenka į gruntinį vandenį, dėl to pablogėja kastinių šulinių vanduo. Su žemės ūkio gamyba susieta vandens tarša apima dideles teritorijas – nors užteršiamos mažos upės, bet nuo jų priklauso ir didelių upių švarumas.
Suardo net metalines konstrukcijas
Vandens tarša sukelia didelius nuostolius, pažeidžia ekologinę pusiausvyrą, kenkia žmonių sveikatai. Užterštame vandenyje visuomet būna daug patogeninių bakterijų bei virusų. Kai kurie cheminiai, ypač sieros junginiai pagreitina net hidrotechninių įrengimų, tiltų, kitų statinių iš metalo ir gelžbetonio konstrukcijų koroziją.
Vandens tarša padaro didelių materialių nuostolių ūkiui: tenka daugiau lėšų skirti vandeniui paruošti, kad jį būtų galima gerti ir vartoti pramonėje, sumažėja žuvų ūkio rentabilumas, trumpiau laiko po vandeniu esančios metalinės konstrukcijos, padidėja išlaidos gyventojų sergamumui mažinti, dėl ligų prarandama darbo laiko.
Todėl žemės ūkio bendrovės „Ilzenbergas“, ūkininkaujanti pagal biodinaminio ūkio taisykles, nenaudoja cheminių pesticidų. Tad katu žmonėms nesukuria ir papildomų išlaidų, kurių prireikia taršai iš vandens ar maisto medžiagų pašalinti.
