Kauno savivaldybėje sąmyšis – ką daryti su žydų kaulais?

Tik dėl komisijos, kuriai suteiktas itin solidus pavadinimas  „Dėl rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų Lietuvoje okupacinių režimų laikotarpiu, palaikų perkėlimo ir palaidojimo vietų įamžinimo“, neveiklumo jau dvejus metus kaulai dūla šiukšlių maišuose. Pagal galiojančią tvarką tik ši komisija gali nuspręsti, ką su palaikais daryti.

Kilus skandalui penktadienį komisija pagaliau susirinko į posėdį.

„Kad klausimas taip ilgai nebuvo sprendžiamas, man asmeniškai keista. Tačiau žiūrėkime į šios dienos situaciją, ką mes galime padaryti“, – penktadienį sakė tik vakar komisijos pirmininku tapęs Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Jonas Jučas.

Posėdžio, kuriame dalyvavo ir žydų bendruomenių atstovai, metu nuspręsta palaikus palaidoti toje masinėje kapavietėje, kurioje jie buvo rasti, tačiau aršios diskusijos kilo svarstant, kaip tai techniškai įgyvendinti.

Į posėdį atvykti negalėjusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky komisijai atsiuntė raštą, kuriame išdėstė savo poziciją. Akcentuota, jog žydų religiniai papročiai griežtai draudžia judinti žemėje dūlančius palaikus.

„Siūlome rastus žmonių palaikus palaidoti jų radimo vietoje, užpilant papildomą žemės grunto sluoksnį“, – rašoma bendruomenės pirmininkės F.Kukliansky rašte.

VII fortą valdančios viešosios įstaigos Karo paveldo centro vadovas Vladimiras Orlovas sakė pritariantis F.Kukliansky pozicijai.

Pasak V.Orlovo, palaikus būtų galima palaidoti spalio viduryje ar antroje mėnesio pusėje, kai tik bus sutelkta pakankamai technikos bei talkininkų.

„Būtina darbus atlikti 200 procentų įsitikinus, jog žemėje gulintys žmonių palaikai nebus judinami“, – sakė V.Orlovas.

Kauno choralinės sinagogos seniūnas, miesto religinės žydų bendruomenės atstovas Mauša Bairakas reikalavo palaikus laidoti kuo greičiau.

„Iš dalies sutinkamame su šia pozicija, tačiau prašome kaulus palaidoti kuo skubiau, be pompastikos ir žurnalistų. Pagal judėjų tradicijas mirus žmogui jo palaikai turi būti palaidoti jau kitą dieną“, – sakė M.Bairakas.

Anot M.Bairako, šiomis dienomis žydai švenčia atgailos, apsivalymo, susitaikymo šventę Jom Kipūrą. O susidariusi situacija, kai šiukšlių maišuose dūla prieš dvejus matus rasti žmonių palaikai, yra pasibaisėtina.

M.Bairakas minėjo, jog rabinas palaikus galėtų palaidoti jau šiandien, o vėliausiai tai galima būtų padaryti ateinantį sekmadienį.

Savo tautiečiams aršiai prieštaravo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas. Jis pareiškė, esą M.Bairakas atstovauja tik mažai dalelei Kauno žydų, mieste veikia trys, o ne viena religinė judėjų bendruomenė.

G.Žakas pareiškė, jog laidoti žydą galima tik tada, kai susirenka 10 vyrų. Kaunietis tikino, jog tokio žmonių skaičiaus miesto religinės bendruomenės atstovas M.Bairakas nesurinks, esą joje nėra tiek narių.

M.Bairako manymu, rastus kaulus derėtų palaidoti toje pačioje vietoje, o kapavietę kasinėti galima, tačiau tai daryti būtina tik mediniais ar plastikiniais kastuvais.

„Kasinėdami masinę kapavietę, kad palaidotume joje  kaulus, rizikuojame užkabinti tai, kas yra po labai plonu žemės sluoksniu. Noriu pabrėžti, jog kalbame apie beveik atvirą kapavietę“, – sakė Kauno VII fortą valdančios viešosios įstaigos vadovas V.Orlovas,

„Kaulai iškilo grėbiant žolę. Kaulus galima būtų padėti atgal į tą pačią žolę, tačiau reikėtų pasamdyti saugos tarnybą saugoti šiuos kaulus“, – sakė Lietuvos žydų bendruomenės atstovas paveldosaugai Martynas Užpelkis.

Komisijos pirmininkui J.Jučui teko ne kartą raminti bendro sutarimo nerandančius žydus. Nesusitariančių bendruomenių atstovai net įspėti: jei ginčai tęsis ir toliau, teks keisti komisijos sudėtį ir iš jos pašalinti konfliktuojančias puses.

Tik po ilgų diskusijų penktadienį buvo priimtas sprendimas šiukšlių maišuose dūlančius kaulus laidoti toje vietoje, kurioje jie buvo rasti. Kada ir kaip tai bus padaryta, kol kas neaišku.

„Lietuvos rytas“ rašė, jog nacių nužudytų žmonių kaulai Kauno VII forto teritorijoje aptikti talkininkams tvarkant jo teritoriją.

„Gervėčių gatvės pusėje kuopdami šiukšlyną išvežėme ne vieną sunkvežimį šlamšto. Duobėje po šiukšlėmis aptikome kalkių sluoksnį, iš kurio kyšojo tarsi kažkokie pagaliai. Tai buvo čia sušaudytų žmonių kaulai.

Išpumpavus duobę sėmusį vandenį,  įkišęs gilyn  ranką apčiuopiau begalę kaulų, jų sluoksnis galėtų siekti kelis metrus“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo V.Orlovas.

Fortą kuopę talkininkai apie radinį pranešė policijai.

Sužinoję, kad žmonių palaikų fragmentai aptikti masinių žudynių vietoje, pareigūnai patarė kreiptis į Kultūros paveldo departamentą.

„Nužudytų žmonių palaikų negalėjome šiaip sau palikti. Čia ir žmonės, ir gyvūnai lankosi. Juos surinkome, sudėjome į maišus ir užrakinome forto patalpose. Praėjo daugiau nei dveji metai, iki šiol niekas negali nuspręsti, ką su jais daryti“, – sakė VII fortą įsigijusiai viešajai įstaigai vadovaujantis karo istorijos entuziastas.

Pasak V.Orlovo, aptikti kaulai patvirtino teiginius, jog šiaurinėje forto pusėje, Gervėčių gatvės prieigose, naciai ir jiems talkinę lietuviai vykdė masines žudynes.

Prievarta suvaryti kauniečiai – daugiausia žydai – čia pat buvo šaudomi, jų kūnai sumetami į duobes, užpilami smėliu, o kiek vėliau – kalkėmis.

Manoma, jog VII forte fašistai nužudė ir užkasė apie 5 tūkstančius žmonių.

Rastus palaikus apžiūrėjęs Vilniaus universiteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorius, teismo medicinos ekspertas Rimantas Jankauskas patvirtino, jog žmonės buvo sušaudyti.

1941 metų birželio 29 dieną iš Berlyno buvo gautas įsakymas Lietuvoje įsteigti pirmąją koncentracijos stovyklą. Lietuvos laikinoji vyriausybė kitą dieną priėmė nutarimą ją įkurti Kaune, VII forte.

VII forte daugiausia buvo kalinama ir vėliau nužudyta žydų, tačiau pasitaikė ir okupantų dokumentacijoje „komunistais“ pavadintų lietuvių. Čia pat buvo laikomi sovietų kariuomenės belaisviai. Vyrai po atviru dangumi laikyti forto aikštėje, o moterys ir vaikai – uždaryti kazematuose. Esama duomenų, jog forte kalintas moteris bei mergina naciai ir jų kolaborantai masiškai žagino.

Liepos mėnesį prasidėjo sistemingas suimtųjų naikinimas. Išlikusiais duomenimis, buvo iškasama duobė, prie kurios statydavo pasmerktuosius. Kareiviai egzekuciją vykdė šaudydami į žmones nuo kalvų kulkosvaidžiais bei lengvaisiais ginklais.

Rytinėje forto dalyje sušaudyta apie 40 liudininkų rabinais vadintų, religingiems žydams būdingą aprangą vilkėjusių belaisvių. Manoma, jog tai – religinių mokyklų auklėtiniai. Tarp aukų buvo žymių žmonių – rabinas Bunimas Vasermanas, taip pat lietuvis poetas Vytautas Montvila.

Kruviniausia egzekucija forte įvyko 1941 metų liepos 6 dieną. Jos metu nuo pylimų buvo sušaudyta apie 2,5 tūkst. vyrų.

Žudynės VII forte tęsėsi iki liepos 19 dienos. Tąkart buvo nužudyti 26 žmonės: 17 žydų, 2 žydės, 4 lietuviai komunistai, 2 lietuvės komunistės bei vienas vokietis komunistas. Manoma, jog šiame forte buvo nužudyta ir masinėse kapavietėse palaidota iki 5 tūkstančių žmonių.

1962 metais išsamų tyrimą apie VII forte vykusias žudynes atliko KGB pareigūnai. Jiems pavyko surasti du lietuvių tautybės nacių kolaborantus, remiantis jų parodymais nustatytos masinių kapaviečių vietos.

Po karo forte įsikūrė sovietų kariuomenės inžinerinis dalinys, vėliau – karo prekybos tiekimo bazė. Karinės teritorijos statusas kliudė tinkamai sutvarkyti masinio palaidojimo vietas ir įamžinti aukų atminimą. Galiausiai forto prieigose buvo pastatytas tik kuklus paminklas.