Šie net į piršlybas važiuodavo 15 km spinduliu ir tik didžiausio vargo prispausti pirkdavo „šipkartę“ į Ameriką. O šiandien keliauja arba bent norėtų keliauti beveik visi ir akivaizdu, kad iš ramių namisėdų valstiečių sparčiai tampame nerimastingais judančiais žmonėmis, lotyniškai tariant, – homo mobile.
Kas šiandien yra tas mobilumas – neišvengiamas poreikis ar tik socialinio statuso išraiška? Mada gudriai formuojama ištisos keliavimo industrijos – pradedant avialinijų, viešbučių tinklų ir kelionių organizatorių bendrovėmis ir baigiant įmonėmis, gaminančiomis turistinius batus ir lagaminus? Pažvelkime atidžiau, juk šiandien nekeliaujantis jau beveik tolygu nevykėlis. Gal jis nekeliauja todėl, kad neuždirba pakankamai?
Ar tai susiję su globalia nepastovumo, neprisirišimo, nerimastingo judrumo ir net gašlios neištikimybės visam kam (prekės ženklui, partneriui, tautai ir vietai) idėja?
Jei archajiniam kaimo žmogui jo sodyba buvo šventa vieta, kosminė ašis, aplink kurią sukosi visas likęs pasaulis, šiuolaikiniam didmiesčio daugiabučio gyventojui jo namai greičiau yra „gyvenamoji mašina“, kurią prireikus galima lengvai pakeisti kaip lygintuvą ar šaldytuvą – rašo etnologas M.Iliade.
Iš esmės tą pačią idėja teigia ir sociologas Z.Baumanas, sakantis, kad pagrindinis šiuolaikinės ekonomikos variklis – vartojimas turi būti suprantamas plačiau – vartojami ne tik daiktai, bet ir nauji potyriai, vaizdai ir pojūčiai. Lygiai taip pat, kaip perkame elegantiškus drabužius ar gardų maistą, vartojame ir egzotiškų šalių peizažus.
Galbūt atsakymas – mūsų rūšiai būdingas smalsumas? Pavyzdžiui, zoologas D.Moris knygoje „Žmonių zoologijos sodas“ teigia, kad visus gyvūnus galima suskirstyti į specialistus, kurie išvystė tam tikrą pagrindinę išlikimo priemonę (koalos valgo tik eukaliptų lapus, skruzdėdos minta tik skruzdėlėmis – kol nesimaitina, šie gyvūnai yra itin pasyvūs), ir oportunistus, kurie jokios vienos išlikimo priemonės neturi – jie yra nuolat ieškantys ir tyrinėjantys visų galų meistrai. Tokie yra vilkai, meškėnai, taip pat ir žmogbeždžionės.
Didžiausias oportunistas yra žmogus – mūsų nervų sistema išsivystė taip, kad ji nepakenčia neveiklumo ir nuolat skatina mus judėti.
Nejau istorijos spiralė apsisuko ir po truputį vėl tampame prie vietos neprisirišusiais klajokliais, migruojančiais ten, kur lengviau, šilčiau, paprasčiau... Ar kelionė vis dar tik priemonė, padedanti esančiam taške A pasiekti tikslą taške B, o gal, kaip teigia naujosios profesijos – keliautojų – atstovai, kartais pati kelionė jau ir yra kelionės tikslas? Ko gero, vieno atsakymo į šiuos klausimus nerasime, nes ir pačių homo mobile yra pačių įvairiausių tipų. Štai keletas iš jų.
ATOSTOGAUTOJAS. Retas bendradarbis, grįžęs po atostogų, nepasigyrė, jog buvo Indijoje, Kroatijoje ar bent jau Latvijos pajūryje. Negi gyvename taip prastai, kad vos tik suskambus atostogų skambučiui trokštame kuo skubiau palikti tą įkyrėjusį „čia“ ir atsidurti išsvajotame „TEN“? Tiesa, praėjus kiek laiko dažnas atostogautojas su malonumu palieka šokiruojančiai kitokį „ten“ ir sugrįžta į paprastą ir įprastą „ČIA“.
Šis homo mobile tipas keliauja tam, kad daugiau nebekeliautų – pavyzdžiui, atostogautojai, vykstantys į savo sodybas ar pajūrio kurortą. Tokios kelionės tikslas – ištrūkti iš įprastos aplinkos, pailsėti ir atsigauti. Jeigu po visavertiškų atostogų nesinori grįžti į darbą, tai jau diagnozė. Galbūt Jūs nemylite savo profesijos arba Jus išnaudoja darbdavys?
JŪREIVIS. Tai ne tik žvejybinių tralerių darbuotojai, bet ir lėktuvų ir traukinių personalas, sunkvežimių vairuotojai, prekybos agentai, samdomi kariai, į komandiruotes verslo reikalais vykstantys įmonių direktoriai ir valstybių prezidentai, ekonominiai migrantai, periodiškai vykstantys uždarbiauti į Norvegiją... Žodžiu, visi tie, kurie keliauja darbo reikalais, jų apsilankymo kitoje šalyje tikslas – pragmatinis. Šio tipo atstovams kelionės dažnai nebeatrodo nei patrauklios, nei romantiškos, o tai tikriausiai sunku suprasti atostogautojui ar turistui.
PILIGRIMAS. Tačiau visai kita schema veikia piligriminių kelionių atveju. Šventų vietų aplankyti išvykstama savo noru, sąmoningai ir pašalinus visus iškilusius trukdžius. Musulmonai kaip ir prieš tūkstantį metų milijonais tebetraukia į Meką, bet religinį pagrindą sau iš po kojų išspyrusiai vakarietiškai civilizacijai šias keliones sėkmingai pakeitė įvairaus plauko pažintinės kelionės, kai lankomos pačios įvairiausios svetimų šalių įžymios, keistos, taip pat ir šventos vietos.
TURISTAS. Šiuo atveju keliaujama ko nors pamatyti, sužinoti, patirti. Priešingai nei atostogautojas, kuriam galbūt užtenka tik pasyviai drybsoti pajūryje, turistas apžiūrinės vietines įžymybes, fotografuos, o sugrįžęs stengsis pasidalyti įspūdžiais su draugais. Antropologas J.D.Urbainas, tyrinėjęs turizmo reiškinį Prancūzijoje, teigia, kad turizmas antropologiniu požiūriu yra visuomenės simptomas – jis atsiranda tuomet, kai visuomenė urbanizuojasi.
Tai yra darbo pasidalijimas leidžia tam tikrai daliai žmonių turėti pakankamai laiko ir lėšų, kad galėtų keliauti savo malonumui. Manoma, kad viena pirmųjų grupinių turistinių kelionių įvyko XIX a., kai grupė londoniečių traukiniu važiavo į Notingamą pažiūrėti viešos mirties bausmės. Įdomiai turistą apibūdina prancūziškas (1870 m. leidimo) žodynas: „Keliautojas, kuris apkeliauja užsienio šalis vien iš smalsumo ir neturėjimo ką veikti, o kartais vien tam, kad pasakytų, jog jis tai padarė.“ Kaip žodžio „turistas“ sinonimas pateikiamas žodis „anglas“.
TYRINĖTOJAS. Tai tipažas, kuris keliauja tam, kad tyrinėtų ir iš sukauptos informacijos darytų išvadas. Skirtingai, nei aukščiau aprašyto Jūreivio, tyrinėtojo tikslas yra ne materialinė nauda, bet žinios. Šiandien žemėlapyje nebeliko baltų dėmių, keliaudami naudojamės naujausiomis technologijomis, bet retai prisimename, kad beveik visa navigacijos priemonių informacija surinkta sunkių ir rizikingų ekspedicijų metu, kuriose žmonės nušaldavo galūnes ir mirdavo iš bado. Geografinių tyrinėjimo kelionių aukso amžius žemėje, be abejo, pasibaigęs, o kosmose tik prasideda. Tačiau daugybė kitokių mokslininkų, pradedant antropologais ir baigiant filologais, kasdien leidžiasi į pačias įvairiausias ekspedicijas.
KELIAUTOJAS. Pastaruoju metu tenka sutikti žmonių, prisistatančių tiesiog keliautojais. Paprastai tai būdinga tam tikram amžiaus tarpsniui, pavyzdžiui, kaip ir pankas, metalistas ar panelė. Dažniausiai keliautojais prisistato jauni žmonės, bet pasitaiko ir užkietėjusių senų keliautojų. Daugelis jų nei geologai ar biologai. Ne per daugiausia juos domina ir žymių vietų, apie kurias skaitė turistiniame gide, atpažinimas svečioje šalyje.
Jie neparsiveža į tėvynę jokių prekių, kurias galėtų parduoti. Tiesiog tai žmonės, gebantys gyventi nuolat judėdami erdvėje – keliavimas jiems savotiškas savęs išbandymo ir tobulinimo žaidimas, turintis savas taisykles. Panašiai gyvena keliaujantys arabai dervišai ar keliaujantys indai atsiskyrėliai sadhu. Šiuo atveju veikia tokios paskatos kaip: dinamika, rizika, neprisirišimas, atvirumas kitam ir kitokiam.
Jo priešingybės namisėdos atveju atvirkščiai – prisirišimas prie pamėgtos vietos, stabilumas, saugumas ir abejingumas kitoniškumui. Su rizika kaip vertybe siejasi ir dar viena adrenalino lašais mintanti keliautojų-lošėjų rūšis – keliautojai ekstremalai. Tai žmonės, dviračiais važiuojantys per dykumas, pėsčiomis įveikiantys ledynus, dykumas ir viršukalnes ar autostopu apkeliaujantys pasaulį.
Šie tipai realybėje retai pasitaiko gryni. Kiekvienas iš mūsų tuo pačiu metu gali keliauti ir kaip jūreivis, ir kaip turistas arba vienu metu jis bus atostogautojas, o kitu turistas ar tyrinėtojas.
Prie keliautojų laikotarpio kūrimo prisideda ir transporto evoliucija. Dar niekada negalėjome taip greitai ir pigiai judėti tarp žemynų.
Juk net dažnas namisėda susigundys keliauti, jei pasiūlysi skrydį į egzotišką vietą už kelis litus. Be to, šiandien keliavimas tapo saugesnis ir labiau nuspėjamas nei prieš šimtą ar tūkstantį metų. Mirksintis GPS taškelis visada parodys, kur esi, naudojamės dideliu kiekiu informacijos apie svečias šalis.
Daugelyje šalių galima susišnekėti tarptautine tapusia anglų kalba. Kai kelionė yra apdrausta ir patogi, keliauti ryžtasi ir tas, kuris priešingu atveju pasiliktų ant sofos prie TV. Tačiau kad ir kaip stengtumeisi, kelionė vis vien neišvengiamai susijusi su didesne rizika. Nukris lėktuvas, paskęs laivas, susirgsi Ebolos virusu – žūsi jaunas ir talentingas.
Ar bent jau pavogs bagažą ar tamsiame skersgatvyje atims piniginę – tai tik laikini, išgyvenami nemalonumai. Keliavimas – tai priešingybė ramiam tūnojimui savo saugiame urvelyje. Kartą traukinyje sutiktas budistų vienuolis pasakė: „Plytos ant galvos visur krinta.“
