Paskelbus konkursus net ir į žemesnes valstybės tarnybos vietas paprastai nestinga norinčiųjų jas užimti.
Kas atsitiko, kad atleistoms pasibaigus kadencijai ir nusprendusioms grįžti į ankstesnes pareigas vadovėms niekas nedrįso mesti pirštinės?
Būtų naivu manyti, kad šios valstybės tarnautojos yra tokios tobulos ir vadovavo įstaigoms taip nepriekaištingai, jog niekam nė į galvą neatėjo su jomis susirungti dėl viršininko posto.
Tikriausiai galimiems pretendentams iš anksto buvo aišku, kad konkursą laimės būtent minėtos pareigūnės, ir niekam nesinorėjo beprasmiškai vargti ar net kenkti sau, ypač jau einant tose įstaigose žemesnes pareigas.
Žinoma, Aplinkos ministerijai teko atšaukti konkursus, nes neįmanoma net imituoti konkurencijos esant tik vienam kandidatui.
Aplinkos ministerija ketina keisti tarnybų direktorių pareigybių aprašymus bei reikalavimus pretendentams ir bandyti skelbti naujus konkursus.
Tikimasi, jog tai atvers kelią kitiems norintiems vadovauti šioms įstaigoms, bet neatitikusiems reikalavimų asmenims teikti paraiškas konkursui.
Vienas būdų atsijoti konkursuose nepageidaujamus konkurentus ir išpurenti dirvą proteguojamam asmeniui – parengti reikalavimų paketą, kuris būtent jam idealiai tiktų, o daugeliui kitų asmenų būtų kliūtis.
Pavyzdžiui, reikalaujama, kad kandidatas būtų įgijęs konkretų, siaurai apibrėžtą išsilavinimą, nurodoma specifinė profesinė patirtis, būtinas nemažas darbo stažas. Neretai tai tiksliai atitinka konkretaus asmens duomenis.
Pasitaiko ir priešingų atvejų. Įprasti reikalavimai pakeičiami taip, kad pareigų negalėtų išsaugoti senasis vadovas ir jį pakeistų kitas.
Ypač dažnai tai stebima po Seimo rinkimų, kai naujai valdžiai prireikia ne tik politinio pasitikėjimo postų, bet ir ieškant šiltų vietų saviesiems vykdomas karjeros valdininkų valymas.
Bet kai žmonės į postus skiriami ne pagal kompetenciją ir gebėjimus, o remiantis partine priklausomybe ar įtakingomis pažintimis, pirmiausia pakertamas valstybės tarnybos profesionalumas.
Pavyzdžiui, naujoji žemės ūkio ministrė „darbietė“ V.Baltraitienė pareiškė, kad jai pavaldžioje Nacionalinėje žemės tarnyboje (NŽT) itin daug nekompetencijos, nes dalis profesionalių tarnautojų buvo pakeisti abejotinos kvalifikacijos ir išsilavinimo asmenimis.
Kai prieš keletą savaičių buvo paskelbtas konkursas eiti NŽT direktoriaus pareigas, iš karto atsirado net 15 pretendentų į postą.
Galbūt tai parodo, kad iš anksto dar nėra aišku, kas vadovaus tarnybai.
Jeigu iš tiesų vyktų realus konkursas ir būtų atrinktas kompetentingiausias kandidatas, būtų galima tikėtis, kad NŽT pasikeis ir ims dirbti geriau, nors ir dabar laikinasis tarnybos vadovas puikiai susitvarko su pareigomis.
Bent jau taip pasakoja tie, kurie yra susidūrę su NŽT.
Todėl kyla pagrįstų abejonių, ar tikrai šis konkursas bus visiškai skaidrus.
Didžiulis pretendentų būrys į NŽT vadovo pareigas išsirikiavo pirmiausia galbūt ir todėl, kad žmones masina šio posto teikiamos galimybės.
Ankstesnis NŽT vadovas pasitraukė pernai rudenį, bet per metus konkursas nebuvo surengtas, o keitėsi ir tarnautojai, ir vykdomi projektai.
Tiesa, konkursas į NŽT direktoriaus pareigas ankstesnės ministerijos vadovybės jau buvo paskelbtas, tačiau iškart pasklido gandų, kad šis postas atiteks „darbiečiui“ A.Sabockiui, kurio pavardė buvo minima kilus skandalui dėl balsų pirkimo per Seimo rinkimus.
Tapusi ministre V.Baltraitienė konkursą nutraukė, ir tai, be abejo, sužadino galimų pretendentų viltis, jog dar nėra nuspręsta, kam atiteks NŽT vadovo postas. Tačiau dabar minima kita su Darbo partija siejama kandidatė, kuriai neva kone pažadėta pergalė konkurse.
Suprantama, Darbo partija nenorės paleisti iš rankų tokio svarbaus posto, bet liktų tik gailėtis valstybės, jei konkurso rezultatus lemtų pretendento partiniai ryšiai, o ne profesionalumas.
Yra receptų, kaip reikia rengti realius, o ne formalius, tiktai pridengiančius proteguojamą asmenį konkursus.
Tarkime, kai kurie politikai siūlo, kad valstybės tarnybos konkursus galėtų rengti ir 2–3 geriausius kandidatus atrinkti nepriklausomos agentūros, o ministrui būtų palikta teisė tarti galutinį žodį.
Gal tai leistų ir objektyviau vertinti kandidatus, ir didintų asmeninę ministro atsakomybę už paskyrimus?
Tik vargu ar Seimas norės eiti tokiu keliu, kai valstybės tarnyba seniai virtusi sočia partijų ganykla.
