Į blaivų gyvenimą emigrantai kabinasi Lietuvos kaime

Šį centrą įkūrė Londone gyvenantis buvęs lengvojo kultūrizmo čempionas Vladislavas Pocius, pats praėjęs kvaišalų liūno pragarą.

V.Pocius prieš penkerius metus Londone įkūrė Priklausomybės ligų centrą „Alfa“, kai pats viename reabilitacijos centre susigrąžino gyvenimo džiaugsmą ir prasmę.

„Alfa“ duris dažniausiai praveria emigrantai iš Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Rusijos.

Kai Londono reabilitacijos centras ėmė nebetalpinti visų norinčiųjų, V.Pocius nusprendė panašią įstaigą įkurti Lietuvoje ir susirado buvusios mokyklos pastatą Gyviškių kaime.

Šiam centrui vadovauja dviese – V.Pocius iš Londono, o Gyviškėse – Andrius Pozdniakovas, turintis karčios gyvenimo patirties, bet sugebėjęs įveikti sunkumus ir nusprendęs padėti kitiems.

Dirbti su reabilitacijos centro gyventojais Andriui padeda iš Visagino kilęs Vadimas, ragavęs sprangios emigranto duonos.

„Gyviškėse esu nuo vasario mėnesio. Man buvo sunku bendrauti su žmonėmis, o išgėręs alkoholio, ar pavartojęs heroino tapdavau laisvesnis. Nemaniau, kad įklimpsiu. Visagine labai lengva gauti narkotikų ar psichotropinių tablečių.

Gydžiausi reabilitacijos centre, po to išvažiavau į Angliją ir vėl pradėjau svaigintis.

Du kartus esu patyręs komą. Perdozavau. Vieną kartą mane rado mama, kitą kartą vos nenumiriau Anglijoje. Nusprendžiau tvirtai susiimti.

Mane labai palaiko mama. Ji išgyvena dėl vyresniojo mano brolio, kuris emigravo ir įjunko į narkotikus. Labai noriu jam padėti, tačiau jis kratosi mano pagalbos, nors ne vieną kartą žadėjo, jog gydysis“, – pasakojo liūdną savo gyvenimo istoriją Vadimas.

Jis ištvėrė gan griežtą tvarką centre ir dabar jau turi savotiškų privilegijų – gali išeiti iš teritorijos, nuvykti į namus.

Vadimas važinėja į Marijampolę, lanko bokso treniruotes.

Į klausimą, iš kur darbą užsienyje praradę emigrantai gauna pinigų alkoholiui ir kvaišalams, Vadimas paaiškina: „Dažniausiai vagiliauja. Nebūtinai parduotuvėse. Pavyzdžiui, kai kas geria ligoninėse esantį dezinfekcinį skystį. Jį skiedžia vandeniu. Tai yra labai nuodingas gėralas. Jį vadina „Makumba“.

Šiuo metu Gyviškių reabilitacijos centre blaivaus gyvenimo mokosi jauni vyrai iš Visagino, Vilniaus, Vilkaviškio ir Latvijos.

Aukštaūgis latvis Janis, puikiai kalbantis lietuviškai, jau baigia reabilitacijos kursą ir yra labai patenkintas iš naujo atrastomis gyvenimo spalvomis.

„Iš Latvijos į Angliją bėgau nuo policijos ir nuo narkotikų. Iš pradžių buvo viskas gerai, tačiau Anglijoje vėl pradėjau svaigintis heroinu, vos tik užsidirbau pinigų.

Gyviškėse esu jau devynis mėnesius. Noriu tikėti,jog nebeatkrisiu.

Pavargau – nuo penkiolikos metų vartojau narkotikus. Dabar man dvidešimt septyneri. Pavargo ir mano tėvai. Jie dabar labai džiaugiasi manimi“, – atviravo Janis.

A.Pozdniakovas pasakojo, jog centre besigydantys vyrai susidraugavo su kaimo bendruomene, kuri iš pat pradžių palankiai sutiko žinią, kas įsikurs buvusios mokyklos pastate.

„Žmonės mus šiltai priėmė. Ypatingai susidraugavome per šį bulviakasį – ėjome į talką. Žmonės stebėjosi: „Tai kad jūs sveiki atrodote, kodėl gydytis reikia?“

Iš kaimo parsinešame pieno, daržovių. Jų užsiauginame ir patys, turime šiltnamį bei daržą.

Per mėnesį centrui reikia maždaug 3 tūkst. litų. Į šią sumą neįeina maistas ir mūsų su Vadimu atlyginimai. Jų mes negauname, tai yra ne darbas, o mūsų tarnystė“, – ramiai šypsosi A.Pozdniakovas.

Nuo įvairių priklausomybių pasiryžusiems gydytis vyrams padeda Marijampolės „Caritas“, bendrovė „Mantinga“ kiekvieną savaitę dovanoja duonos gaminių. Didžiules maisto siuntas į Gyviškes iš Londono siunčia V.Pocius.

Gyviškių reabilitacijos centro vadovas pasidžiaugė, jog viena Kazlų Rūdos įmonė jiems padovanojo ūkyje labai reikalingą benzininį pjūklą.

Centras gyvuoja tik iš aukų ir simbolinio mokesčio už gydymą.

Du procentus nuo savo pajamų centrui perveda Vadimo ir A.Pozdniakovo artimieji.

Jei gydytis nusprendęs žmogus nei pats neturi pinigų, nei jam gali pagelbėti artimieji, jis nepaliekamas vienas su savo problema, priimamas į centrą, pasirūpinama jo dokumentais ir socialine pašalpa.

Reabilitacijos centrą Gyviškėse vieni vyrai susiranda per draugus ar internetą, pasveikusieji atveda ligonius.

„Buvęs mūsų gyventojas atvežė vieną žmogų iš Vilniaus. Jis valkatavo, neturėjo jokių dokumentų, gyveno po medžiu, – pasakojo A.Pozdniakovas. – Visi mūsų gyventojai yra priklausomi nuo alkoholio, narkotikų ar vaistų.

Daugelis manė, jog išvykę į užsienį išspręs savo problemas, bet jos tik paaštrėjo. Toli nuo Lietuvos tokie žmonės lieka vieniši ir be pagalbos“.

Reabilitacijoje sunkiausia būna pirmą mėnesį, kol gyventojai pripranta prie taisyklių bei griežtos dienotvarkės.

Iš pradžių jiems neleidžiama naudotis telefonu, televizorių leidžiama žiūrėti tik savaitgaliais, vyksta specialūs užsiėmimai.

Reabilitacija susideda iš dvylika mėnesių trunkančių etapų. Juos įveikę narkomanai ir alkoholikai grįžta į blaivų gyvenimą.

Gyviškių reabilitacijos centre vyrai nedykinėja, triūsia visą dieną.

Į akis krinta idealiai prižiūrima aplinka, išpuoselėti gėlynai.

Gyventojai paeiliui gamina maistą, ruošia atsargas žiemai, tvarkosi darže ir šiltnamyje, sportuoja savo rankomis įrengtoje treniruoklių salėje.

Šiomis dienomis dorojamas centro sodo derlius – vyrai verda obuolienę.

Centro gyventojai pabrėžė: „Tik neparašykite, kad mes liūdnai ar niūriai gyvename. Čia yra gerai, nors daug ko trūksta“.

Reabilitacijos centro sodyba dvelkia ramybe. Po kiemą slampinėja didžiulis nuo senatvės apšlubęs šuo, retkarčiais sulojantis į vartų pusę.

Už pastogėje sukrautų malkų slapstosi dar vienas įnamis – gražuolė šeškė Liusė. „Kac, kac, kac, – šaukia vyrai, norėdami parodyti baikščią Liusę žurnalistams, ir nustemba, išgirdę klausimą, kodėl šešką šaukia kaip katiną. – O tai kaip jį šaukti?“.

„Iš mūsų centro, baigę reabilitacijos kursą, išeina idealūs vyrai – jie nesikeikia, nerūko, išmoksta gaminti valgį“, – šypsosi A.Pozdniakovas.

Jis džiaugėsi, jog vienas pirmųjų centro gyventojų Andrius atsikratė priklausomybių naštos, susirado gyvenimo draugę bei darbą.

„Esminis pokytis per pastaruosius metus – atsirado daugiau norinčiųjų pasveikti bei daugiau bendraminčių“, – apibūdino sudėtingos veiklos pradžią A.Pozdniakovas.