„Nueikite į Lietuvos knygynus ir išsigąsite: pasitraukus Atviros Lietuvos fondui, užsienietiškų politikos filosofijos ir istorijos analizės knygų vertimai visiškai sustoję, drąsesnės idėjinės perspektyvos iš Lietuvos rasite mažai. Lietuvos mokslų taryba pasirinko kelią, kuris, mano nuomone, yra visiškai beprasmis. Jie gali duoti pinigų lietuvių autoriaus knygos vertimui į užsienio kalbą, tačiau nebus padedama vertingus darbus versti į lietuvių. O tam, kad Lietuvoje turėtume intelektualią visuomenę, inteligentus, reikia, kad šie matytų tuos naujausius leidinius. Situacija, mano nuomone, dramatiška“, – kalba profesorius.
Džiaugsmas dėl publikacijos užsienyje – optinė apgaulė
Filosofinių istorinių politikos tyrinėjimų knygą „Lietuva kaip problema“ parašę VU TSPMI profesoriai A. Jokubaitis ir Raimundas Lopata sako norėję išsiveržti iš akademinių ribų ir su politikos istorija bei filosofija supažindinti platesnį žmonių ratą.
„Sumanymas parašyti šią knygą gimė iš to, kad nutarėme parašyti knygą žmonėms. Mus kartais vadina humanitarinių mokslų (mokslas apie žmogų ir kultūrą) atstovais ir staiga supratome, kad mes rašome ne žmonėms. Dabar universitete yra vertinama tarptautinė publikacija. Jei kas nors pasiskelbia užsienyje, tai yra laikoma dideliu privalumu. Tačiau tai yra didelė optinė apgaulė. Greičiausiai tokią publikaciją perskaito ant pirštų suskaičiuojamas kiekis žmonių“, – sako A. Jokubaitis.
R. Lopatos teigimu, rašant knygą autorius domino keli klausimai: kas yra politinis procesas, kaip jį tirti bei reikšmingesnių Lietuvos politikai figūrų įsivaizdavimas, kas yra politika, jos kultūrinis, istorinis aspektas. „Be istorinio matymo politikas nėra visavertis“, – tikina R. Lopata.
Savo ruožtu A. Jokubaitis pažymi, kad knygoje kalbama apie tas situacijas, kai šalies išlikimas staiga tampa problemiškas.
„Šiuo metu mes esame tokioje situacijoje, kai Lietuva tampa problema. Kaimyninė valstybė, panašu, nenori, jog Lietuva, kaip valstybė, būtų. Esame karo būklėje, nors niekas nenori pasakyti, kad jau karas. Tačiau, viena vertus, reikia laiku suprasti, kad jau. Kita vertus, nereikia šaukti, kad jau. Reikia elgtis labai protingai. Aš manau, kad šiuo atžvilgiu Lietuvai trūksta adekvataus dabartinės situacijos suvokimo“, – teigia profesorius.
Žmonės nežino, kas yra politika
Profesorius A. Jokubaitis juokauja, kad kaip visi Lietuvoje jaučiasi išmanantys krepšinį, taip visi mano išmanantys politiką, kaip valdyti šalį. Tačiau suvokimo, kas iš tiesų yra politika, daugybei žmonių trūksta.
„Visi žmonės įsivaizduoja, kad jie išmano politiką, bet filosofai nuo Sokrato laikų žino, kad taip nėra. Žmonės turi jos patyrimą, jie gali atpažinti, kas yra, o kas nėra politika, bet apibūdinti ją žodžiais pavyktų ne kiekvienam. Kai Sokratas klausia, kas yra grožis, žmonės sako „šitas dalykas gražus“. Tačiau Sokratas prašo apibrėžti, kas yra grožis, ir jei žmogus negali apibrėžti grožio, jis negali sakyti, kad šitas dalykas yra gražus“, – sako A. Jokubaitis.
Profesorius pažymi, jog klausimas, kas yra politika, yra labai sudėtingas, o į jį rimtai atsakyti Lietuvoje nėra bandyta.
Įtampa tarp demokratinės visuomenės ir religijos
Profesoriai savo knygoje teigia gvildenantys ir labai jautrias temas. Viena jų – nuolatinė įtampa tarp demokratinės visuomenės ir religijos.
„Daug kas įsivaizduoja, kad ją galima lengvai pašalinti. Bet man atrodo, kad yra neįsivaizduojamas visas demokratinio mąstymo ir tos filosofijos, kuri yra už jo, mastas. Egzistuoja pasakymas „liaudies balsas – Dievo balsas“. Įsiklausykite. Galima iškart pajusti įtampą, pabandžius įsivaizduoti tai, kaip tikintis žmogus išgirsta, kad liaudies, tautos balsas prilygsta Dievo balsui. Tikintis žmogus nepasakys, kad žmonija yra kaip Dievas“, – kalba A. Jokubaitis.
Savo ruožtu R. Lopata pastebi, kad nors Bažnyčia pas mus yra atskirta nuo politikos, kartas nuo karto tenka pastebėti bažnyčios, nors ir atsargiai išdėstomą, poziciją tam tikrų politinių reiškinių atžvilgiu. „Anksčiau teko stebėti tam tikrą dvasininkų dalyvavimą tiesioginėje politikoje. Prieš kelis metus pranciškonai įdomiai ir patraukliai reiškėsi kaip politikos reiškinių Lietuvoje komentatoriai, tačiau dabar visi dingo“, – sako R. Lopata.
A. Jokubaitis pažymi, kad kai demokratijoje žmonės save pastato vietoje Dievo, tai, skirtingai nuo teologijos, religijos Dievo, demokratijos dievas yra kvailas. „Žmonės sako, kad jie patys išrinks geriausius saviškius, kurie juos valdys, bet tie, kuriuos išrenka, sunkiai gali atstovauti, nenusitvarko su šia dieviška funkcija. Ir tai demokratijoje nuolat kartojasi ir kartosis, nes tai yra šios santvarkos Achilo kulnas“, – teigia profesorius.
