Šios ritualiniam skerdimui būtinos teisės normos ilgokai dūlėjo, nes joms atkakliai priešinosi gyvūnų teisių gynėjai.
Bet dabar parlamentarai netgi skubos tvarka ir vieningai – vos keturiems balsavus prieš – palaimino ritualinį skerdimą.
Akivaizdu, kad politikų nuotaikas pakeitė Rusijos embargas ES maisto produktams. Lietuvos ūkininkai dideles viltis deda į musulmonų šalių rinkas, tikėdamiesi, kad, įteisinus ritualinį skerdimą, jie galės bent iš dalies kompensuoti dėl Maskvos draudimų patirtus nuostolius.
Dar sunku pasakyti, ar įteisinus ritualinį skerdimą pavyks greitai dvigubai padidinti jautienos eksportą, kaip viliasi galvijų augintojai.
Tačiau šalies valdžia privalo padėti į sunkią padėtį patekusiam žemės ūkiui pirmiausia šalindama kliūtis eksportui. Ritualinio skerdimo įteisinimas – svarbus žingsnis šia linkme, galintis atverti ir musulmoniškų šalių, ir Izraelio rinkas.
Kaip ir reikėjo laukti, gyvūnų teisių globėjai iškart sukėlė triukšmą. Prie šio kilnaus judėjimo visame pasaulyje yra prisišliejusių radikalių grupių, rengiančių netgi drastiškus išpuolius, pavyzdžiui, prieš žvėrelių kailių prekybą.
Lietuvoje kailių prekeiviai dar nepatyrė didesnių akibrokštų, bet ūkininkų ir maisto pramonės atstovų prašymai įteisinti ritualinį skerdimą jau kuris laikas kelia nemažai aistrų.
Seimui priėmus įstatymą Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija pagrasino apskųsianti mūsų šalį Briuseliui, nes ritualinį skerdimą įteisinančios įstatymo pataisos esą pažeidžia ES reglamentą.
Iš tiesų šis dokumentas numato, kad skerdžiamus gyvulius reikia pirma apsvaiginti. Bet aptartos ir išimtys, kai šios taisyklės nebūtina laikytis, pavyzdžiui, atliekant ritualinį skerdimą ar skerdžiant sau vartoti užaugintus gyvulius staigią mirtį sukeliančiu būdu.
Nedaug ES šalių visiškai draudžia gyvulių skerdimą prieš tai jų neapsvaiginus. Dažniausiai numatytos ir tam tikros išlygos. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje leidžiama taip skersti gyvulius, jei tai daroma ritualiniais tikslais.
Tad Lietuva, prieš keletą metų priėmusi Gyvūnų gerovės įstatymą, kuriuo nenumatytos jokios ritualiniam skerdimui būtinos išlygos, ES reglamentą įgyvendino griežčiausia forma, pranokdama daugelį kitų Bendrijos šalių.
Tuomet buvo prabilta, kad persistengta. Iškart pasigirdo siūlymų įstatymą taisyti. Bet prireikė Rusijos embargo, kad tai būtų padaryta.
Gyvūnų teisių gynėjai kaip pavyzdį rodo Lenkiją, kur pernai irgi buvo visiškai uždraustas gyvulių skerdimas jų prieš tai neapsvaiginus. Tačiau pamirštama paminėti, kad dėl to lenkų ūkininkai patyrė nemažai nuostolių, šalis sulaukė Izraelio kritikos, o verslas dabar spaudžia valdžią švelninti įstatymo normas.
Neatsitiktinai ritualinį skerdimą įteisinusį Seimą pirmoji pasveikino Lietuvos žydų bendruomenė. Ji pabrėžė, jog tai palengvins gyvenimą tiek vietiniams judėjų religiją išpažįstantiems žmonėms, tiek turistams.
Mat žydai mano, kad per ES nusiritusi draudimo skersti neapsvaigintus gyvūnus banga juos diskriminuoja, trukdo laikytis tradicijų.
Regis, dabar lietuviškos mėsos tiekėjams gali atsiverti kelias ir į specializuotas parduotuves tose ES šalyse, kur nėra sąlygų skersti gyvūnų pagal judėjų ar musulmonų religinius reikalavimus.
Kita vertus, juokingai skamba gyvūnų teisių gynėjų argumentai, kad lietuviai neapsvaigintus gyvulius skersdavo tik iš būtinybės ir tai neatitinka mūsų tradicijų.
Be abejo, niekas neskerdžia gyvūnų iš malonumo, bet ir šiandien kaimuose žmonės naudoja dar iš senelių, o ne iš ES reglamento perimtus skerdimo būdus.
Suprantama, reikia perkelti į šalies įstatymus humaniškesnius ūkininkavimo principus diegiančią ES teisę, bet nederėtų perlenkti lazdos, o Lietuvoje tai vyksta nuolat.
Antai ir pluoštinių kanapių, prilyginus jas narkotikams, auginimas mūsų šalyje buvo visiškai uždraustas neva vadovaujantis ES normomis, nors tai ir daug kur naudojama žaliava, kurios augintojams Briuselis net atseikėja išmokas. Prireikė teismų sprendimų, kol davatkiškų kovotojų su narkomanija inicijuotas absoliutus draudimas buvo atšauktas.
Nemari davatkiškumo dvasia dažnai kenkia verslui, stumia Lietuvą į provincialumą ir netgi nuodija žmonėms gyvenimą. Ryškiausias pavyzdys – stringantis Reprodukcinės sveikatos įstatymas, kuriuo būtų sudarytos sąlygos vaikų negalinčioms susilaukti šeimoms naudotis dirbtinio apvaisinimo procedūromis valstybei kompensuojant išlaidas.
Ginčai dėl šių civilizuotame pasaulyje jau seniai įtvirtintų teisės normų Lietuvoje vyksta jau antrą dešimtmetį, mūsų šalis sulaukia priekaištų iš Briuselio, kad nesilaiko ES reikalavimų, bet prieš įstatymą kryžiumi gulasi Bažnyčia, beje, nepritarianti ir nėštumo nutraukimui.
Šiose teisės srityse Lietuva atsiduria tarp pačių konservatyviausių ES šalių, nors pastarųjų gretos ima tirpti.
Reikia manyti, kad ir Lietuvoje davatkiškumo bangos vis mažiau pajėgs stabdyti paties gyvenimo diktuojamas permainas.
