Bet ar galima dėl politikų veiksmų kaltinti, tos tautos, tautinės grupės atstovus, kurių vardu sako tie politikai esą veikiantys?
Esu įsitikinęs, kad kiekvienoje tautoje yra tiek gerų, tiek ir blogų žmonių ir dėl blogų asmenų veiklos kaltinti visus tos tautos atstovus, būtų labai neteisinga. O, jeigu toks požiūris įsivyrautų dar ir valstybės viduje į kartu su mumis gyvenančias kitas tautines mažumas ar tautines bendrijas, tai būtų netgi žalinga valstybei.
Galima tik džiaugtis, kad bent jau kol kas, (o aš tikiuosi taip bus ir ateityje), apsilankę Lietuvoje rusai ar lenkai nesusiduria mūsų valstybėje su priešprieša tų tautų atstovams dėl atitinkamai V.Putino ir LLRA politikos. Labai norėčiau tikėtis, kad ir lietuviai, Rusijoje bus toliau sutinkami gerai, nepaisant jų propagandos skatinamo priešiškumo. Tiesa, kai kurie Lietuvos verslininkai dar iki sankcijų sakė pajutę jau pasikeitusį ten partnerių požiūrį.
Bet prisipažinkime, kad tokio požiūrio yra jau ir Lietuvoje: į vadinamus ,,koloradus“, V.Putino mylėtojus, jau nekalbant tiesiog apie nepagarbius epitetus rusų atžvilgiu, kuriuos randi tarp komentarų po straipsniais apie V.Putiną, Rusiją ir šiaip apie rusus.
Žinoma, šie komentarai neatspindi viso nuomonių spektro Lietuvoje, bet į tai būtina atkreipti dėmesį. Kaip ir į tai, kad kartais žiniasklaida ima tiesiog mėgautis kokiais nors straipsniais su kvailomis situacijomis, netipišku elgesiu, parašant būtinai, kad taip daro rusai, tuo pačiu su tokia antrašte pritraukiant ir didesnį skaitytojų dėmesį. O kartu su šiuo dėmesiu ir piktų rusų atžvilgiu komentarų skaičių po tokiu straipsniu.
Negaliu pasakyti, kad išimtis yra ir Rusijos interneto portalai, jeigu ten yra parašomi straipsniai apie Baltijos valstybes ar net Lietuvos interneto portalai rusų kalba. Tą patį, deja, dažnai galima pasakyti ir apie Lenkijos ir lenkų žiniasklaidą Lietuvoje, puslapius socialiniuose tinkluose ir komentarus, kur tiesiog liejasi paniekinami žodžiai lietuvių ir Lietuvos atžvilgiu.
Ar galime tada stebėtis, kai taip, visų pirma, LLRA politikų, dar neseniai laikytų valdančiojoje Lietuvos koalicijoje, buvo taip išpūstas Lenkijoje klausimas dėl taip vadinamos lenkų diskriminacijos Lietuvoje, ignoruojant visus objektyvius faktus, kad, pavyzdžiui, švietimo srityje čia yra geriausios sąlygos.
Bet tokia politika, ypač, jeigu kaitinama ar, kaip tik, ignoruojama iš politikų pusės duoda savo vaisius. Būtent todėl Berznykų kapinėse netoli Punsko iki šiol stovi paniekinantys lietuvių savanorių kovas paminklai, o per futbolo rungtynes, kai ,,Žalgirio komanda žaidė Lenkijoje iškilo tas žeminantis lietuvius plakatas, raginantis klauptis prieš lenkų ponus.
Mūsų valdžia iki šiol niekaip nesureagavo ( kalbu ne apie griausmingus pareiškimus, taikomus politinei auditorijai), o privačių pokalbių metu išsakytą raginimą išspręsti Berznykuose palaidotų lietuvių karių klausimą civilizuotai ir gražiai, kaip Lietuvoje ir likusiame pasaulyje žiūrima į kapus žuvusių bet kurios tautybės karių, nežiūrint ar jie buvo sąjungininkai ar priešai. Taip pat ir lenkų karių.
Juo labiau, kad dabar, kai yra vis labiau suvokiama V. Putino politikos grėsmė, kurią kaip sakiau reikėtų griežtai atskirti nuo požiūrio į rusus, ir Lenkijoje imama suprasti, jog kaitinimas atmosferos santykių su lietuviais turi sulaukti teisinio įvertinimo.
Būtent taip vertinu Lenkijos prokuratūros bylos eigą, išsiaiškinant kaltinamuosius, iškėlusius lietuvius žeminantį plakatą per futbolo rungtynes. Tą darbą, aiškinantis, kai vis dar pasitaiko veiksmų, žeminančių lietuvius ar lenkus, reikėtų tęsti.
Lenkijai ir Lietuvai, kaip ir lietuviams bei lenkams būtina ieškoti kuo daugiau sąlyčio, tarpusavio supratimo taškų ir norisi tikėtis, kad Varšuvoje bus suprasta, jog LLRA politika, keliant Lietuvai nepagrįstus reikalavimus, pasiekė visai ką kita: ne dviejų tautų tarpusavio supratimą, o vis labiau didino nepasitikėjimą tarp lietuvių ir lenkų. Būtų gerai, jeigu tai suprastų ir lenkai Lietuvoje, kaip, žinoma, ir patys lietuviai.
Nepagarbiai į lietuvių, mirusiųjų Sibire po stalinistinių represijų, kapus žiūrima ir Rusijoje. Maskvos propaganda bandė panaudoti net ir misijos ,,Sibiras“ dalyvių, jaunų žmonių entuziazmą ne pirmus metus vykstančių į Sibirą tvarkyti apleistų kapų.
Bet nepagarbos pasitaiko ir sovietinių karių žuvusių Lietuvoje atžvilgiu. Mūsų reikalas, ką turėtume daryti su paminklais, pastatytais įamžinti Lietuvos buvimą Sovietų Sąjungoje, kartais dar vadinamus ,,balvonais“, bet kalbant apie kapus, turime suprasti ne tik tai, kad kiekvienas kapas yra gerbtinas, bet ir tai, kad į mūsų žemę su sovietų okupacijos banga atėjusieji nežinojo, kad jie yra okupantai. Jie buvo įsitikinę, kad atėjo mūsų išvaduoti iš fašizmo ir šis didysis blogis, iš tikrųjų, buvo išvytas iš mūsų žemės, bet jie nežinojo, kad taps įrankiais kitam blogiui: stalinizmui, represijoms ir sovietų valdžiai ateiti į Lietuvą, o už tai ne vienas iš jų padėjo galvą.
Jų artimieji, gyvenantys tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, jautriai reaguoja į bet kokią nepagarbą jų atminimui. Ar galime tai suprasti, o supratę, pabandyti išaiškinti ir tiems, kuriems tas atminimas brangus. Kad žinome, jog jie kovojo prieš fašizmą ir tą jų pasiaukojimą gerbiame, bet jie patys, deja, tapo Sovietų okupacijos įrankiu.
Negalime teigti, kad visi rusai yra blogi, nes jie okupavo Lietuvą. To nesakėme net vaduodamiesi iš Sovietų Sąjungos. Skyrėme , kur paprasti rusai, o kur okupacinė valdžia. Ir Išvežtieji į Sibirą prisimena daug pavyzdžių, kaip rusai, paprasti žmonės, rūpinosi jais ir padėjo išgyventi. Vadinasi, patys rusai nėra bloga tauta, o tarp sovietinių represijų vykdytojų buvo įvairių tautų atstovai.
Bet blogis, nepaisant to, kad jam vadovavo gruzinas Stalinas, atėjo iš Maskvos. Iš Sovietų Sąjungos. Todėl tos valstybės teisių perėmėja, Rusija, jei vykdytų garbingą politiką, turėtų atsiprašyti už Baltijos šalių okupaciją, o ne ja neigti. Bet, jeigu šią okupaciją neigia rusas V.Putinas, turime prisiminti, kad buvo ir kitų rusų, kurie taip pat kovojo prieš sovietų valdžią., parėmė mus, įrodant Maskvoje, kad Baltijos valstybių okupacija buvo neteisėta.
Jau nekalbant apie daugybės rusų disidentų veiklą sovietiniais metais ir dabar, suprantančių ne tik tai, kad blogis buvo sovietinė valdžia, bet ir tai, kad nemažesnis blogis dabar yra V. Putino ir jo aplinkos kaitinamas nacionalinis šovinizmas. Ir tai nieko bendra su rusų tauta, su tuo ar ji bloga ar gera, neturi. Tai jau politikos vaisius.
O, kaip rodo liūdna fašistinės Vokietijos patirtis, tiksliai į žmonių protus orientuota politika, atskiesta galingos propagandos doze, gali paskatinti fanatiškai mylėti tautą tą savo vadovą, kuris ragina atimti iš kitų valstybių žemes, prisidengdamas tos tautos žemių suvienijimu ar sujungimu. Vokiečių tauta atsipeikėjo po tos psichozės. Net neabejoju, kad anksčiau ar vėliau atsipeikės ir rusų tauta. Tik klausimas, kokia kaina.
Kad ta kaina būtų kuo mažesnė, taip pat ir mūsų valstybės vidaus gyvenime turime aiškiai skirti, kur yra V. Putino politika, o kur rusų tauta. Apie tai, kad dideli rusų kultūros klodai: literatūra, teatras, baletas, muzika nieko bendro su V. Putinu ir ,,putinizmu“, kaip rusiškojo šovinizmo ideologija neturi, tai faktas. Tačiau turėtume pasistengti, kiekvienas kas tik galime, bendraudami tiek su rusais Lietuvoje, tiek su Rusijos gyventojais pabandyti parodyti tą takoskyrą tarp šių dviejų reiškinių. Kaip ir tarp Georgijaus juostelės, kaip kovos prieš fašizmą vieną iš simbolių Antrojo pasaulinio karo metais ir Georgijaus juostelę, kaip ,,putinizmo“ politikos simbolį, nukreiptą prieš kitas valstybes, ypač tas, kur gyvena rusakalbiai, ir Vakarų bendriją.
Juo labiau turime skirti lenkų, gyvenusių Lietuvoje, kultūrinę tradiciją ir norą ją vystyti nuo LLRA lyderių paramos ,,putinizmui“ ar kitoms imperinėms ambicijoms.
Požiūris į kitas valstybes, tautas, gyvenančias už mūsų valstybės ribų ir tautines bendrijas bei tautines mažumas, gyvenančias Lietuvoje turėtų remtis pagarba joms ir suvokimu, kad kiekviena tauta turi daug gerų, gražių gyvenimo pusių, kurias reikia tik pažinti ir suprasti.
Tai padarę, praturtėjame ir patys. Bet labai svarbu, kad ir kitos valstybės, tautos gerbtų mūsų valstybę, tautą, kalbą ir kultūrą, mūsų įstatymus ir Konstituciją. Tas pats pasakytina apie tautines bendrijas ar mažumas, gyvenančias Lietuvoje. Toks nuosaikus tautiškumo suvokimas santykiuose tarp skirtingų tautų ir valstybių atneštų daug mažiau sumaišties ir daugiau darnos į mūsų gyvenimą.
