„Kodėl toks liūdnas?“, – paklausiau pažįstamojo. „Kaniušonio gaila“, -
ištarė jis. Jei dar nežinote, Vytautas Kaniušonis filme vaidina
prasilošusį ir prasiskolinusį greitosios pagalbos darbuotoją Vincentą,
kuriam kyla mintis suorganizuoti lošimą iš reanimacijoje gulinčių sunkių
ligonių. Atspėji, kuris mirs pirmas, ir už laimėtus pinigus savo
išpuvusią burną gali apstatyti metalo keramikos baldais.
Tiesą sakant, potencialiems žiūrovams pasakodamas filmo detales jaučiuosi
lyg naras, Klaipėdos uosto žvejams ant kabliuko kabinatis grundulus.
Bet ar ne dar kiauliškiau turėtų jaustis „Lošėjo“ kūrėjai? Jie vis užsimena, kad šį filmą statė lietuviams ir apie
lietuvius. Tačiau juosta iki Lietuvos kino ekranų keliavo lygiai metus.
Ką mes, lietuviai, veikėme, kol „Lošėjui“, kaip kalbama, plojo pilnos
salės užsienio kino teatrų ir festivalių žiūrovų? Mes irgi žiūrėjome
filmą, tiesa, labiau panašų į parodiją. Mat jį stebėjome ne kino ekrane,
o laikraščių ir žurnalų puslapiuose, kompiuterių monitoriuose ir telefonų
ekranėliuose mirgančiuose interviu, pranešimuose iš už sienos ir iš filmo
siužeto.
Aplink mūsų akis bene pirmąsyk Lietuvos kino istorijoje ištisus metus
čiulkinį grūdo reklama ir viešieji ryšiai, kuriuos vainikavo šešios
Sidabrinės gervės. „Lošėjas“ tapo Lietuvos metų filmu, kurio iš tikrųjų
beveik niekas nematė. Na, ir kas, kad pelnytai. Jei ir galima „Lošėjui“
stilingumo požiūriu ką nors prikišti, tai tokius filmavimo ir montavimo
riktus kaip Vincento trumpikės, kurios mušamam personažui voliojantis
ant smėlio buvo tai smėlėtos, tai švarios.
„Prieš „Lošėjo“ premjerą jaučiuosi taip, lyg jau būčiau jį matęs“, – tokia
žiūrovų jausena yra vienas dabarties laiko ženklų. Jau beveik ribinių.
Peržengę tą ribą plūduriuosime bekraštėje gražbylystės jūroje, kitaip tariant, mūsų
smalsumą visiškai patenkins užuominos ir paskalos apie ką nors, šiuo
atveju – apie filmą.
Tiesa, „Lošėjui“ tai tiko, nes, siekė to ar nesiekė filmo kūrėjai,
atitiko jame narpliojamą žmogaus ribinėje situacijoje
problematiką. Neatsitiktinai toji problematika daugiau ar mažiau sėkmingai
apkaišiota įvairiomis „ribomis“ - tarkime, veiksmas vyksta Klaipėdoje
(tarp sausumos ir jūros), o personažai gelbėja žmonių gyvybes (tarp gyvenimo ir mirties).
Turbūt jau girdėjote, kad „Lošėjo“ pabaigoje V.Kaniušonio herojus nusižudo.
Pats aktorius apie tai ne kartą kalbėjo. Tiesa, jis nerado visiškai
pateisinamų savo herojaus tokio poelgio motyvų. Greičiausiai dėl to
pradžioje minėtam mano pažįstamajam ir buvo gaila Kaniušonio.
Juokai juokais, bet nusižudžiusio Vincento iš tiesų nebuvo itin gaila. Didvyriai
nekelia gailesčio. Ar jums gaila, tarkime, Aleksandro
Matrosovo, kuris, kaip kalbama, krūtine uždengė dzoto ambrazūrą? Vincentas,
susileisdamas mirtiną dozę vaistų, savo krūtine taip pat lyg ir pabandė
nuo ciniško pasaulio apsaugoti savo mylimąją bendradarbę Ievą (Oona Mekas)
ir išgelbėti jos sergantį sūnų Poviliuką (Lukas Keršys).
Daug labiau buvo gaila Liubarto (Simonas Lindešis) metalo keramikos
dantų. Tik susistatė už pirmąjį laimėjimą, šyptelėjo prieš greitosios
pagalbos automobilio veidrodėlį ir atlėkusio sunkvežimio buvo nusviestas
į reanimaciją. Kitaip tariant, tiesiai ant lošimo stalo. Lošimui iškilo
grėsmė – ar etiška ir ar apskritai įmanoma lošti iš kolegos, kitaip tariant, savo žmogaus
mirties?
„Yra tik žaidimas ir pinigai. Jokių savas ir ne savas. Visada atsiras
tokių, kurie yra kam nors savi“, – ne tik ciniško lošimo taisyklę, bet
ir savo iš nevilties pasirinkto gyvenimo principą išdėstė Vincentas. Jis,
beje, – geriausias greitosios pagalbos darbuotojas, kuris iki
populiariosios mirties loterijos vos galą su galu sudurdavo.
Svarbiausia, kad Vincentas to principo laikėsi iki galo. Nusižudė, nes
gyvenimą sudaro tik žaidimas ir pinigai. Nes dabarties pasaulyje nėra
savų. Net pats sau esi svetimas. Pats be gailesčio loši iš savo gyvybės
ir mirties. Pats prieš save pakeli ranką.
Ilgai svarsčiau, apie ką ši visai vykusi drama su komedijos ir trilerio elementais, tiksliau, į kokį pamatą ji
remiasi? Juk tiek kintanti sovietinių ir rinkos ekonomika pagrįstų laikų žmogaus
jausena, tiek asmenybės principų ir visuomenės taisyklių konfliktas,
tiek meilės ir cinizmo nesuderinamumas tėra rezultatas, kitaip tariant,
kolonos, kurios į kažką remiasi. Į ką?
Tada man į galvą atėjo sena kaip pasaulis pasaka apie Odisėją ir Kirkę.
Grįždamas iš Trojos namo Odisėjas užklydo pas jūrų nimfą, nelabąją žynę
Kirkę ir išgyveno pas ją kiaurus metus. Odisėjo palydovus Kirkė pavertė
kiaulėmis ir atvertė žmonėmis tik dievui Hermiui įsikišus.
Aš ėmiau įsivaizduoti, kaip jaustumeisi matydamas, kad tavo rankos pamažu
virsta smailomis kanopėlėmis, nosis – šnipu su dviem skylutėmis, o balsas
– skardžiu kriuksėjimu. Jei Kirkė Odisėjo palydovams paliko sveiką (ne
kiaulės) protą, jausmas turėjo būti siaubingas.
Tačiau net ir prie pačių baisiausių pokyčių priprantama ir prisitaikoma.
Kartais naujoji būsena būna tokia maloni ir patogi, kad ankstesnės ar
kitokios nė nesinori.
Neatsitiktinai graikų filosofas Plutarchas užsiminė, kad tarp kiaulėmis
paverstų Odisėjo palydovų buvęs toks Grilas, kuriam kiaulės būklė taip
patikusi, kad jis atsisakęs atvirsti žmogumi.
Gal I.Jonyno „Lošėjas“ apie tai?
