Tai šią savaitę parodė pats Seimas, be pasigailėjimo ketvirčiavęs į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) narius prezidentės teiktą buvusį Konstitucinio teismo (KT) teisėją ir pirmininką K.Urbaitį.
Žvelgiant iš šalies atrodytų, kad šalies vadovės teikimas ir tokia biografija Seimo balsavimą dėl kandidato tinkamumo į eilinius VTEK narius turėtų virsti formalia visuotinio pritarimo ir džiūgavimo dėl tokios komisijos sėkmės ir garbės ceremonija.
Tačiau už tai, kad K.Urbaitis būtų skiriamas valstybės etikos sargu, slapta balsavo vos 21 Seimo narys, net 67 buvo prieš ir dar 13 susilaikė.
Tokį pažeminimą retai patiria pretendentai į postus, kuriems reikia Seimo pritarimo.
K.Urbaitį slaptame balsavime, kuris jau pats savaime buvo pažeminimas ir pavojaus signalas, palaidojo valdantieji, bet jiems pritarė ir dalis opozicijos atstovų, o kandidatą rėmė tik konservatorių būrelis.
Akivaizdu, kad K.Urbaičio nesėkmės priežastimi tapo būtent tai, kas lyg ir turėjo būti pagrindiniai jo privalumai.
Mat negailestingieji tautos išrinktieji pirmiausia taikėsi ne į šį patyrusį teisininką, bet į prezidentę ir KT.
Suraityti špygą tiek D.Grybauskaitei, tiek Konstituciniam teismui magėjo kone visų Seime atstovaujamų politinių jėgų atstovams. Net šiuo metu ištikimiausi prezidentės palydovai konservatoriai griežia dantį ant KT, nes jis neteisėtais paskelbė kai kuriuos svarbiausius jų karpymo politikos sunkmečiu sprendimus.
Valdančiųjų nuoskaudų sąrašas – kur kas ilgesnis. Jį pradėti galima, pavyzdžiui, KT mėginimu įtikti D.Grybauskaitei aršaus mūšio dėl Seimo rinkimų rezultatų metu.
Nenorėdama pripažinti įtikinamos dabartinių valdančiųjų pergalės, prezidentė tuomet prašė KT išvis panaikinti esą „masiškai pirktus“ rinkimų pagal partijų sąrašus balsus.
Teismas nesiryžo to daryti, bet vis viena tūptelėjo prieš Prezidentūrą: paskelbė, kad į Seimą neteisėtai pateko net keli balsų pirkimu įtarti „darbiečiai“. Šie įtarimai vėliau subliūško.
Dar aiškiau į D.Grybauskaitės pusę KT stojo per Seimo daugumos mūšį su šalies vadove dėl jos statytinio generalinio prokuroro D.Valio – paskelbė, kad šį pareigūną palaiminti turintis parlamentas negali niekaip kėsintis į jo postą ir statusą.
Sutapimas: netrukus K.Urbaitis iš prezidentės rankų gavo valstybinį apdovanojimą. Tai dar labiau papiktino valdančiuosius.
Daugelį politikų turėjo suerzinti ir KT paskelbtas žodis, kad per krizę neteisėtai nurėžtos algos pirmiausia turėtų būti atkurtos teisėjams bei valdininkams.
Neatmestina, jog balsavę prieš K.Urbaitį valdantieji prezidentei atkeršijo ir už tai, kad ji neleido paskirti jiems reikalingo naujo VTEK nario, kurį būtų galima išrinkti etikos sargų vadovu.
Nežinia, kaip toliau elgsis Prezidentūra, bet viena aišku: paralyžius, kuris dėl politikų rietenų, kas turi laikyti VTEK vadžias, jau seniai apėmęs šią instituciją, bus dar didesnis.
Jei prezidentė vėl mėgins Seimą kaltinti, kad jis dėl savo ambicijų nusispjovė į tvarką ir įstatymus, parlamentarai galės atsikirsti: „Pati tokia.“ Ir, ko gero, jie bus teisūs.
Šią savaitę toliau nerimo triukšmas, kilęs po D.Valiui pavaldžių prokurorų sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl „Snoro“ administratoriaus N.Cooperio veiksmų palaiminant du neteisėtus 1,2 mln. litų pervedimus iš jau uždaryto banko.
Pasiaiškinti į Seimą iškviestas D.Valys tik atsimušinėjo, kad pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą, ir neatsakinėjo į klausimus, ar pritaria neregėtam pavaldinių „išradimui“: N.Cooperis nekaltas, nes esą nežinojo, kad nusižengia Lietuvos įstatymams.
Kai kurie valdantieji reikalauja ne tik prokurorų ir N.Cooperio atsakomybės. Juk ne tik šis britas, bet ir uolus prezidentės statytinis Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas tai pačiai Seimo tyrimo komisijai melagingai suokė, kad „Snore“ viskas tyra lyg krištolas ir teisėta.
O ar neturėtų už tai atsakyti ir aktyvi šios juodos istorijos veikėja tuometė konservatorių finansų ministrė I.Šimonytė?
Juk visas bendras Prezidentūros, konservatorių ir jų statytinių frontas taip įnirtingai dirigavo „Snoro“ uždarymui, neva atlikdami savo išskirtinės svarbos politinę misiją, kad kažkokie neteisėti veiksmai buvo nė motais.
Triukšmas dėl „Snoro“ dar nenurimo, bet kai kurie to fronto atstovai dabar jau rengiasi aukštam savarankiškam politiniam skrydžiui.
Pavyzdžiui, I.Šimonytė, po konservatorių pralaimėtų Seimo rinkimų Prezidentūros apdovanota V.Vasiliausko pavaduotojo postu, sutiko tapti buvusių valdančiųjų vėliava bene svarbiausiame būsimų savivaldos rinkimų mūšyje – dėl Vilniaus.
Dešinieji, nors jau oficialiai palaiminę rinkimų sostinėje vedliu Seimo narį M.Adomėną, tokio gelbėjimo rato įnirtingai ieškojo ir anksčiau.
Toks blaškymasis – nieko keista. Šią partiją kamuoja aštri kadrų ir lyderių krizė, o naujų gerbėjų irgi trūksta. Visa tai neleidžia konservatoriams greitai grįžti į valdžią.
Tiesa, ne kažin kas ir daugelio kitų politinių jėgų aruoduose.
Todėl nieko nuostabaus, kad prieš savivaldos rinkimus partijos vėl bando iškišti į priekį bent kiek žinomesnius veidus arba medžioti šauktinius iš šalies.
Kai kuriais atvejais tokie manevrai gal ir pagyvins politinę mozaiką.
Bet šios prošvaistės vargu ar taps postūmiu platesnės demokratijos link.
