Daug žmonių iš Lietuvos emigruoja į užsienio šalis ieškodami geresnio gyvenimo, pasiryžę dirbti net ir labiausiai nemalonius darbus, kad tik užsikabintų svetimoje pagairėje, tačiau nesunku įsivaizduoti, jog Lietuvai gerai pažįstama buvusi teisėja ir buvusi Seimo narė neleistų patapti sau kokia juodadarbe net ekstremaliomis aplinkybėmis, - „ ne tas lygis“.
Šiaip ar taip JAV kažkas ją matė apsiperkančią prabangiuose parduotuvėse, bet nematė plaunančios indų kavinėse, dirbančios padavėja ar, tarkime, pardavėja. Kaip visiems daugmaž akivaizdu, R.Venckienės kaip teisininkės kvalifikacijos ir darbo patirtis Kauno miesto apylinkės teisme kažin ar gali būti pritaikomos iškart už Atlanto, tačiau dar svarbesnė aplinkybė yra ta, kad pelnyta reputacija neleistų V.Venckienei dirbti pagal išsilavinimą ir įgytą specialybę jokioje civilizuotoje šalyje, išskyrus nebent Rusiją.
O gal manote, gudriai šypsodamiesi, kad intrigantės patirtis net ir tolimoje Amerikoje gali padėti uždirbti duoną, jog talentingi fokusininkai, sugebantys paklaidinti ištisas žmonių minias miglose, visur gali rasti galimybę pritaikyti savo neeilinius talentus? Tačiau dėl to, kad N.Venckienė ryžtųsi įsidarbinti cirke, taip pat būčiau linkęs abejoti.
Tai, kad N.Venckienė kviečiasi pas save pensininkus tėvus, yra pasiruošusi išlaikyti gimdytojus svetimoje šalyje, byloja apie jos kaip pavyzdingos dukros būdo ypatybes (tarkime, ji taip pat yra ideali mama, nors, žinoma, daug blogesnė teta), tačiau toks josios pasiryžimas drauge leidžia mums užduoti nekuklų klausimą – iš kokių buvusio gyvenimo santaupų JAV ruošiasi įsikurti visa liūdnai Lietuvoje išgarsėjusi gentis su vienu darbingu, bet nedirbančiu pagal profesiją, negaunančiu pastovių pajamų asmeniu?
Kokius kalnus nuvertė anksčiau Lietuvoje N.Venckienė, kad dabar iš santaupų gali ryžtis įsigyti naują tapatybę, išlaikyti senus tėvus, išleisti sūnų į žmones? Koks yra jos finansinio saugumo brangioje šalyje, kuri neteikia panašaus likimo žmonėms jokių socialinių garantijų (tokias garantijas anoji be gailesčio paliko Lietuvoje) pagrindas?
Kita vertus, atkreipsiu dėmesį, kad čia ne tas atvejis, kai negražu skaičiuoti svetimus pinigus, nes, kaip atrodo, ką tik išsakytos banalios užuominos apie kažkam atitekusius slaptų resursų pinigus įgyja lemiama reikšmę siekiant suprasti kraupios Garliavos istorijos „paslaptis“.
Ne kartą turėjau progą išsakyti savo nuomonę, kad svarbiausioji Garliavos istorijos grandis yra iškrypusios vaizduotės nužmogėjusių banditų keršto aktas, užsakant teisėjo J.Furmanavičiaus nužudymą su labai įmantriu jo atminimo išniekinimu. Visa kita čia yra tik dūmų uždangos, klaidinantys manevrai, neskoningos mistifikacijos kaip firminis ne visai sveikos kompanijos ženklas.
Suprantama, kad tokios įmantrios žmogžudystės su besitęsiančiais iškrypėliškais ritualais suplanavimas ir įvykdymas užsakovams planavo ne vieną milijoną, tarkime, skaičiuojant lietuviškais litais.
Tiesą sakant, apie tai yra tiek daug kalbėta prikalbėta su labai konkrečiom nuorodom, kad malti tą patį per tą patį būtų didžiausia nuodėmė. Čia dar kartą užsiminėme apie žudynes prabėgomis tik norėdami atsekti pinigų pėdsaką.
Ar sakote, kad autorius vėl buria iš kavos tirščių? Tačiau įvertinkite bent tai, kad kavos puodelis, iš kurio tirščių čia kažkas vėl pabūrė, yra žadinanti iš snaudulio logikos dozė.
Kiti kalba, kad Garliavos istorijoje pirmuoju smuiku grojo nedraugiškų Lietuvai šalių specialiosios tarnybos, kurios, kaip galima spėti, disponuoja nemenkomis lėšomis ir esant reikalui nesismulkina, meta į laužą didelius banknotus Iš tiesų, tai labai tikėtina versija, kuri vis tik nepaneigia anksčiau išsakytos, nes kaip žinome iš Ukrainos įvykių (ir ne tik), Rusija labai dažnai naudojasi banditų paslaugomis savo agresijos užmačių įgyvendinime, kaip atrodo, kriminalinių nusikaltėlių pajėgomis Rusijos specialiųjų tarnybų veikloje yra remiamasi ne mažiau sėkmingai nei stačiatikių Bažnyčia. Apskritai Rusijos politinis elitas nuo seno žmogžudžius ir vagis laiko sau artimu socialiniu sluoksniu.
Ar reikia vėl žadinti nemalonią visiems praeitį, kai viskas tarsi ir susigulėjo, nuskaidrėjo, atitolo, judinti tą krūvą, kuri vėl gali taip neskaniai pakvipti?
Tačiau, kaip atrodo, nėra kitos išeities kaip pabandyti išvynioti šią istoriją iki galo, nežiūrint net to, koks konfūzas pabaigoje gali laukti aukščiausiųjų šalies asmenų. Priešingu atveju tarsi ir nustumtas į pasąmonės užkaborius, bet niekur nepradingęs nesmagumas neleis atsitiesti taip ryžtingai ir drąsiai, kad galėtume tapti neįveikiamais savo valstybės gynėjais.
Prisiminkime, tąkart šovė valstybei į galvą; tik bijodamas sutirštinti spalvas nepasakiau - į pačią širdį.
