Penktadienį N.Sugiharos laukia oficialus priėmimas Prezidentūroje, kur bus teikiami Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimai už nuopelnus žydų bendruomenei. Šeštadienį N.Sugihara skaitys pranešimą „NowJapan 2014“ antrojo savaitgalio programoje „Neregėta Japonija“, dalyvaus Žydų genocido aukų dienos minėjimo renginiuose, lankysis Kauno IX forte bei savo tėvo Ch.Sugiharos namuose.
Vienintelio atviro susitikimo su visuomene metu N.Sugihara pasakos prisiminimus apie tėvą bei šeimos istoriją.
Ch.Sugihara laikomas esmine diplomatine sąsaja tarp Lietuvos ir Japonijos, taip pat viena pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuva yra žinoma ir patraukli japonų turistams. Antrojo pasaulinio karo metais Kaune rezidavęs diplomatas iki šiol yra svarbus asmuo Lenkijos ir Lietuvos žydų bendruomenėms.
Holokausto ir karo draskomoje šalyje Ch.Sugihara, naudodamasis tarnybine padėtimi, sugebėjo išgelbėti beveik 6000 litvakų. Rizikuodamas ne tik karjera, bet savo šeimos narių gyvybe, jis išduodavo vizas, leidžiančias persekiojamiems litvakams saugiai nukeliauti į Japoniją.
1985 m. Japonų Šindleriu tituluojamas diplomatas buvo pagerbtas Pasaulio tautų teisuolio vardu, kurį Izraelio valstybė suteikia holokausto aukas gelbėjusiems asmenims.
Atvykstantis į Lietuvą diplomato sūnus N.Sugihara gimė 1951 m., o 1968 m. su tėvu išvyko gyventi į Izraelį, kur gavo Izraelio vyriausybės pasiūlymą studijuoti. Aštuonerius metus mokėsi Jeruzalės žydų universitete, kur studijavo vadybą ir išmoko hebrajų kalbą. Nobuki yra paskutinis legendinio diplomato Chiune Sugiharos sūnus.
Ch.Sugiharos namų-muziejaus Kaune direktorius Simonas Davidavičius buvo dukart susitikęs ir bendravęs su legendinio diplomato sūnumi – Belgijoje ir Japonijoje.
„Jis labai kuklus žmogus, kaip ir būdinga japonams. Visada pabrėžia, kad nuopelnai gelbėjant žmones priklauso ne jam, o jo tėvui“, - sakė S.Davidavičius.
Muziejaus direktorius papasakojo apie įdomų N.Sugiharos likimą. Diplomato šeimoje N.Sugihara gimė jau po karo, 1951 m. Izraelio vyriausybės atstovai esą paklausę jo tėvo, Ch.Sugiharos, kaip atsilyginti už žydų gelbėjimą, siūlė pinigų, didelę pensiją.
„Chiune atsakęs, kad jis su žmona išsiversiantis savo lėšomis, bet prašė, kad būtų pasirūpinta jo jauniausios atžalos išsilavinimu“, - pasakojo S.Davidavičius.
