Mes, lietuviai, ne kokie nors šampinjonai, o baravykavimo čempionai! Ir jeigu būtų rengiami pasauliniai grybavimo čempionatai, drąsiai nušluostytume nosį ir prancūzams, ir amerikonams, ko nepavyko padaryti pasaulio krepšinio čempionato aikštelėje.
Gerai, kad išsaugojome protėvių grybavimo ypatumus, bet būkime atsargūs: grybų derlingais metais padidėja ir apsinuodijusiųjų derlius.
Paskutinį kartą viršūnė buvo pasiekta 2008-iais, kai apsinuodijo 95 žmonės, 4 mirė staigiai. Mirtis iš karto pakirto tuos, kurie suvalgė „žaliuoju mirties angelu“ vadinamos žalsvosios musmirės.
Specialistai nesutaria, kaip saugiau: pažinoti daug valgomųjų grybų rūšių, ar žinoti tik kelias, kad iš per didelio rašto neišeitum iš krašto. Šiuo atveju – iš gyvenimo.
Pavyzdžiui, dzūkai gyvena tarp grybų bet visiškai nesidomi jų įvairove. Renka tik baravykinius grybus ir voveraites – jų nesupainiosi su musmirėmis, kaip tai atsitinka ūmėdžių ir visokių baltikų genties grybų žinovų.
Na, dzūkiškas išmintingumas šiuo atžvilgiu perdėtas. Jie nespjauna į raukšlėtuosius gudukus (vokietukus), kuriuos supainioti su blyškiąja musmire nesudėtinga. Taip pat dievina žaliuokes, kurios, kaip nustatė medikai, tam tikrais atvejais gali būti nuodingos.
Siūlyčiau praplėsti įprastų grybų katalogą miško gėrybėmis, kurios mažiau žinomos, bet dėl išvaizdos ypatybių lengvai atskiriamos nuo nuodingųjų. Pavyzdžiui, gaila žiūrėti, kaip konservatyvūs grybautojai išspardo Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje krūvomis augančias gličiąsias geltonpėdes.
Reikia būti labai jau žioplam, kad jas supainiotum su musmirėmis ar šungrybiais. Elegantiškai pilkos spalvos, gleivėta kepurėlė, į galą gražiai geltonas kotas. Tereikia nuimti gleives (lupasi lengviau, nei kazlėkai), apskusti kotą – salsva geltonpėdė skoniu drąsiai gali varžytis su baravyku.
Apskritai, atsargumas gėdos nedaro, prieš einant į mišką patariu paskaityti labai naudingą toksikologo Roberto Badaro ir žurnalistės Danutės Jonušienės knygą „Toksikologo užrašai“. Iš jos sužinosite visus pavojus, kurie jūsų tyko po spalvingomis miško gėrybių kepurėlėmis.
O jeigu jau manote esantis didelis grybų žinovas, įsidėkite į kraitelę nors maldaknygę. Nežinia, ar ji apsaugos nuo mirtinųjų žalsvosios musmirės anatoksinų, bet galbūt padės jūsų vargšės sielos kelionei į geresnį pasaulį. Ten, kur visi grybai – valgomi, ir ne vieną kartą.
Na, o revolverį galima pasiimti šiaip, egzistenciniam nerimui išsklaidyti, kuris apima dažną lietuvį, neradusį baravykų. Bet šį rudenį tokia nesėkmė neįmanoma.
