2010-aisiais į pasaulio čempionatą K.Kemzūros komanda važiavo tarsi bjaurusis ančiukas, o grįžo virtusi bronzine gulbe.
2011-aisiais per Europos pirmenybes iš komandos tarp savų sienų tikėjomės labai daug, bet likome be nieko.
2013-aisiais pusę Europos čempionato atrodė, kad rinktinė tuoj galutinai paslys, tačiau turnyro uždangai nusileidus svaiginomės sidabru.
Šįmet M.Kalniečio pavardę, rodos, įsiminė netgi kūdikiai – tiek buvo kalbama ir rašoma apie svarbųjį rinktinės žmogų, iškritusį pasaulio pirmenybių išvakarėse.
Gavę tokį smūgį į paširdžius visi lyg ir susitaikė, kad Ispanijoje nelabai yra ko tikėtis: aštuntfinalio, geriausiu atveju – ketvirtfinalio.
O rezultatas – ketvirtoji vieta, ir dar su pagrįstu apmaudu, kad galėjome būti aukščiau.
Tai, kad garbės pakylos papėdėje likusią rinktinę tėvynėje pasitiko daugiatūkstantinė minia, įrodo, koks sirgaliams nelauktai saldus buvo šįmetis krepšininkų skrydis.
„Nė vienas nesame superžvaigždė. Esame tiesiog dvylika krepšininkų, kurių kiekvienas gali įeiti į aikštę ir patraukti komandą. Kiekvienas individualiai yra stiprus savaip“, – J.Valančiūnas taikliai apibūdino šiųmetės rinktinės sėkmės receptą.
Planetos pirmenybes anonsavusiuose vaizdo klipuose ir plakatuose – kitaip nei ankstesniais metais – nešmėkštelėjo nė vienas Lietuvos krepšininkas. Jiems nebuvo vietos įsiterpti tarp žvaigždžių.
Bet treneris J.Kazlauskas tarsi koks virtuvės didmeistris iš neįmantrių produktų pagamino puikų patiekalą. Mūsiškiai neskraidė aikštėje, nelėkė su vėju, nedėliojo per varžovų galvas, nestulbino perdavimais.
Kai kam toks krepšinis atrodė nuobodokas, bet Lietuvos rinktinė Ispanijoje nuėjo toliau nei 20 rinktinių, įskaitant auksine karta vadinamą šeimininkų komandą.
Vis dėlto būtent žvaigždės lietuviams pritrūko svarbiausiame čempionato mače. Jei lemiamomis minutėmis būtume turėję ką nors panašaus į N.Batumą ir B.Diaw, bronza nebūtų iškeliavusi į Prancūziją.
Yra vilties, kad jau netolimos ateities rinktinėje įsižiebs viena dvi tikros žvaigždės.
Nežinia, ar dalis vyresnių žaidėjų dar tiks nacionalinei komandai po metų kitų, bet J.Valančiūnas ir D.Motiejūnas tikrai daug išlošė pusę vasaros paaukodami rinktinei, o ne paplūdimiui. Į savo klubus NBA lietuviai sugrįš tikrai geresni žaidėjai, nei buvo.
Taigi arčiau krepšio viskas atrodo neblogai, bet dėl įžaidėjo Lietuvos krepšinyje reikia skelbti nepaprastąją padėtį.
Nėra normalu, kad turbūt kiekvienoje iš 23 pasaulio čempionato rinktinių buvo vienas ar net po du įžaidėjus, kurie Lietuvos rinktinėje be klausimų užimtų vietą starto penkete.
Š.Jasikevičiaus era nesugrįš, todėl Lietuvos krepšinio federacija (LKF) turi sugalvoti sistemą, kuri galėtų išugdyti naujuosius Šarus.
Dabar sporto mokyklų treneriai priversti galvoti tik apie komandinį rezultatą, nes nuo to priklauso vieta reitinge, o nuo pastarojo – varganos, bet vis šiokios tokios premijos.
Apie konkrečių žaidėjų ugdymą kalbos nėra, nes eilinis sporto mokyklos treneris žino, kad jis negaus nė vieno papildomo lito, jei jo treniruotas vaikis kada nors pateks į rinktinę.
Taip pat žino, kad niekas nepaglostys, jei auginsi perliuką, bet komanda bus žemai.
Tačiau LKF yra pakankamai turtinga sugriauti tokį požiūrį: tiesiog reikia numatyti atlygį už krepšininko parengimą rinktinei visiems treneriams, kurie su žaidėju dirbo pradedant nuo jo pirmųjų žingsnių su kamuoliu.
Žinoma, rezultatų reikės laukti ne vieną sezoną, bet sporte protingos investicijos į ateitį visada atsiperka.
To pavyzdys – Lietuvos plaukikai, imtynininkai, šiuolaikinės penkiakovės meistrai, irkluotojai. Jie metai iš metų laimi medalius svarbiausiose tarptautinėse varžybose.
Rezultatai yra įrodymas, kaip dirba sporto šakų federacijos, net ir nebūdamos pirmoje eilėje prie biudžeto katilo.
Kitaip nei, pavyzdžiui, Lengvosios atletikos federacija. Nors ji viena dosniausiai valstybės finansuojamų, bet metai iš metų neįstengia parengti bent vieno pasaulio elito sportininko.
Lengvaatlečiai atpratino sirgalius nuo vilties ir pergalių. O krepšininkai, Ispanijoje sužibėję net tokiomis nelengvomis aplinkybėmis, tautą įkvėpė laukti kitų metų Europos čempionato. O jis bus išties svarbesnis nei šios pasaulio pirmenybės.
Ten rinktinės kausis dėl kelialapių į 2016-ųjų olimpiadą. Rio de Žaneirą garantuotai pamatys tik du finalininkai, o 3–6 vietas užėmusios komandos dar dalyvaus olimpiniame atrankos turnyre.
Nuo nepriklausomybės atgavimo nėra buvę, kad mūsų krepšininkai nepasirodytų olimpinėse žaidynėse. Todėl J.Kazlausko lauks daug reikšmingesnis iššūkis.
Mūsų rinktinė sukūrė dar vieną įdomią tradiciją: medalius laimi kas trejus metus. Buvo 2007-ųjų Europos bronza, 2010-ųjų pasaulio bronza, 2013-ųjų Europos sidabras. Lyg tyčia Rio de Žaneiras ženklina šį trimetį medalių ciklą.
Bet olimpiada dar toli. Arčiau – žemyno pirmenybės.
