Tuomet Rusijoje iš sovietų kariuomenės pasišalinęs, bet netrukus pagautas dvidešimtmetis A.Jančiukynas karinio tribunolo buvo nuteistas ketverius metus kalėti ir išsiųstas į Lietuvą atlikti bausmės.
Grįždamas iš Rusijos jaunuolis gal ir nesitikėjo, kad tėvynė jį iškilmingai pasitiks su gėlėmis ir orkestru. Bet tikrai negalėjo net įsivaizduoti, kad iš Vilniaus geležinkelio stoties jis bus su konvojumi nugabentas į Lukiškių kalėjimą, o iš ten – į griežtojo režimo koloniją Pravieniškėse.
„Tai didžiausia Lietuvos gėda“, – „Lietuvos rytui“ išrėžė A.Jančiukynas, šį savaitgalį švenčiantis savo 43-iąjį gimtadienį.
Tokių kaip jis, paklausiusių atgimstančios Lietuvos politikų raginimo nebetarnauti okupantų kariuomenėje, tuo metu Pravieniškėse kalėjo kelios dešimtys.
„Lietuvos ryto“ duomenimis, mažiausiai 19 Lietuvoje kalėjusių asmenų 1990–1992 metais Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas suteikė malonę ir atleido nuo likusios bausmės, paskirtos už pasišalinimą iš sovietų armijos.
Visi jie buvo nubausti sovietų karinių struktūrų – už dezertyravimą, savavališką pasišalinimą iš karinės tarnybos vietos, nepaklusimą karininkams, piktnaudžiavimą valdžia ir kūno sužalojimą, ginklo grobimą.
Buvo net nubaustų už vagystes. Sovietų kariuomenei padaryta turtinė žala – batai, kuriais apsiavę lietuviai iš Rusijos bėgo į tėvynę, arba uniforma.
Paleido, bet nereabilitavo
„Kodėl bėgau? Nes Lietuva paskelbė nepriklausomybę“, – ištarė A.Jančiukynas.
Dalinyje jis buvo vienintelis lietuvis, todėl bėgo vienas.
„Savaitę mane gaudė, kol pagavo. Nubaudė už dezertyravimą ir dar pripaišė, kad kažką sumušiau. Armijoje ką nori, tą ir pripaišo.
Davė į nugarą gerai – ir pirmyn per kalėjimus. Nepriklausomybė jau buvo, turbūt todėl ir parvežė į Lietuvą“, – pasakojo kaunietis.
Jis tiksliai nebeatsimena, kiek laiko turėjo kalėti Pravieniškėse – gal pusmetį, gal metus. Atsimena tik datą, kai buvo paleistas: 1992-ųjų rugsėjo 14 dieną, per 21-ąjį gimtadienį. Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas jam suteikė malonę.
„Manyčiau, mane parvežę iš karto turėjo paleisti. Juk jau nepriklausomybė buvo. Pravieniškėse tarp banditų jaučiausi blogai. Kaip dar gali kareivis su banditais jaustis?
Mama su kažkuo Vilniuje susisiekė. Jai buvo pasakyta, kol mano atvejis bus svarstomas, užtruks dar porą metų. Sako, gal geriau malonės prašykite, greičiau paleis“, – pasakojo buvęs karys.
Politikų raginimo oriai pasitraukti iš sovietų tarnybos paklausiusį lietuvį tėvynė pažemino ne tik kalėjimu ir siūlymu prašyti malonės. Jo biografijoje toliau liko kriminalinio nusikaltimo dėmė.
„Niekas manęs nereabilitavo. Politikai pasiskelbė ir užmiršo mus. Savo problemas sprendė. O tie, kurie bėgo iš sovietų armijos, vieni grįžo sėkmingai, kitus sumušė, treti grįžo iš ligoninės, dar kiti iš kalėjimo – visko buvo.
Tai, kaip su mumis buvo pasielgta, yra gėda. Visiems medalius kabina už nepriklausomybę, o mus pamiršo“, – guodėsi vyriškis.
Kepyklą „Arjanta“ pakaunėje valdantis A.Jančiukynas teigė negirdėjęs, kad Rusija šiuo metu atnaujina bylas iš sovietų armijos dezertyravusiems lietuviams.
Kauniečiui taip pat niekas nepranešė, kad tokiems kaip jis išmokamos kompensacijas – 4 tūkst. litų: „Negirdėjau šito. Jūs pirma apie tai pasakėte.“
Patarė nekišti nosies
„Lietuvos rytui“ rengiant šį straipsnį, nemažai pašnekovų iš pradžių negalėjo patikėti, kad iš sovietų kariuomenės pabėgę ir už tai nuteisti lietuviai, grįžę į tėvynę, buvo uždaryti sustiprintojo režimo kolonijoje Pravieniškėse.
Netikėjo ir tuo, kad su nusikaltėliais jie kalėjo jau tuomet, kai Lietuva buvo paskelbusi nepriklausomybę.
„Taip negalėjo būti, jūs esate suklaidinta. Pati pagalvokite, koks skandalas būtų kilęs, jei tai būtų tiesa“, – taip šią savaitę kalbėjo ne vienas geranoriškai nusiteikęs pareigūnas.
O galiausiai visi tą situaciją įvertino vienodai: gėdingas Lietuvos istorijos puslapis.
Tuometė Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos prie Aukščiausiosios Tarybos, vėliau – prie Krašto apsaugos departamento vadovė 62 metų Dalia Tarailienė gerai prisimena, kaip į Lietuvą iš Rusijos buvo pargabenti kareiviai esą atlikti bausmės. Anot jos, tai buvo visiškas absurdas.
„Kai sužinojau, kad pabėgę iš sovietų armijos kareiviai sėdi nepriklausomos Lietuvos kalėjimuose, nedelsdama kreipiausi į Krašto apsaugos ministeriją. „Nėra ko čia nosies kišti“, – man atsakė jauni, ką tik pradėję vadovauti valdininkai“, – pasakojo moteris.
Jie pažadėjo gavę skundą dėl skriaudimo kalėjime iš karto reaguoti. Veltui D.Tarailienė aiškino, kad nė vienas kareivis karininkui nesiskųs.
„Pusmetį išsėdėti kalėjime savame krašte – baisu“, – kalbėjo visuomenininkė.
Patys prašėsi į tėvynę
Žinomas advokatas Vytautas Sviderskis 1990–1992 metais buvo net 25 kartus išvykęs ginti lietuvių, bandžiusių pabėgti iš sovietų karinių dalinių.
Teisininkas ne tik gynė karius teisme, bet ir padėdavo nuteistiesiems parašyti prašymą perkelti juos kalėti į Lietuvą. Taip dauguma iš jo ginamųjų galų gale atsidūrė Pravieniškėse.
„Kareiviukai prašėsi kalėti tėvynėje, nes tikėjosi pagalbos. O Lietuvos politikai nusisuko, nes tie jaunuoliai buvo nuteisti dar ir už kriminalinius nusikaltimus.
Tai didžiausia šios istorijos tragizmas. Įsivaizduokite: jei šie vaikinai iš Uralo bėga į Lietuvą gal tik su 3 rubliais kišenėje, ką jis darys? Akivaizdu, kad vagiliaus. Dauguma jų padarė po kelis kriminalinius nusikaltimus, nes norėjo valgyti. Jie buvo nubausti dar ir už tai.
Šiais laikais reikėtų specialaus tyrimo, kodėl jaunuoliai, kurie tikėjosi iš Lietuvos pagalbos, jos negavo. Taip, nėra įstatymo, kuris leidžia tiesiog paleisti žmogų iš kalėjimo. Bet įstatymo leidėjai turėjo paskelbti amnestiją, o to nepadarė.
Tai, kas įvyko, buvo pasibaisėtina. Mano nuomone, kai kurie iš tų kareivių buvo tikri Lietuvos didvyriai“, – kalbėjo V.Sviderskis.
Kai kurie advokato ginamieji buvo taip aptekę utėlėmis, kad jis eidavo į parduotuvę jiems pirkti naujų kelnių.
„Politikai galvojo apie savo interesus, kai ragino bėgti iš kariuomenės. Ir savo pasiekė – pasauliui pasiuntė žinią, kad kareiviai bėga.
Po to juos užmiršo ir jų negynė. Jie pasinaudojo tais vaikais, juos suvedžiojo ir paliko likimo valiai.
Kai bėgusių, bet pagautų kareivių artimieji kreipdavosi į Sąjūdį pagalbos, vienas Sąjūdžio vadovų Kazimieras Motieka juos siųsdavo pas mane.
Aš giminėms sakydavau, jog man reikia pinigų vykti į Rusiją. Išgirsdavau atsakymą: taigi jus siunčia Sąjūdis. Žmonės buvo įsitikinę, kad Lietuva jų vaikams padės, nes ragino bėgti“, – prisimena teisininkas.
Nenorėjo grįžti dėl moterų
Ne visi pabėgę iš tarnybos ir nuteisti kareiviai veržėsi į Lietuvą. Kartą Archangelske V.Sviderskis gynė jaunuolį, kuris pabėgęs iš kariuomenės sugebėjo per keturis mėnesius pagyventi pas keturias moteris.
Kai advokatas kareivio tėvų prašymu nuvyko į koloniją siūlydamas rašyti prašymą perkelti kalėti į Lietuvą, vienas kalinimo įstaigos vadovų nusijuokė – esą moterys jau išmynė taką į zoną dėl šio nuteistojo.
Šis kalinys V.Sviderskiui tuomet atviravo: „Kvailas būčiau, jei grįžčiau. Negi žmona Lietuvoje mane taip lankys ir taip rūpinsis?“
Politikams bėgliai nerūpėjo
„Tie žmonės yra Lietuvos didvyriai. Už jų likimą turėjo būti atsakinga visa tuometė valdžia. Tai buvo jos galioje, bet ji buvo abejinga“, – išrėžė Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkas Jonas Stašinskas. 1990 metais jis bandė padėti Pravieniškėse atsidūrusiems kareiviams.
– Kaip tie kareiviai atsidūrė kalėjimuose?
– Tie asmenys tarnavo sovietų kariuomenėje, kur buvo pašaukti, o kai Aukščiausioji Taryba paragino palikti tarnybą ir eiti ginti Lietuvos, bėgo iš dalinių.
Be abejo, juos tai daryti skatino įvairūs motyvai – patriotiniai jausmai, nenoras tarnauti, noras grįžti į šeimą.
Rusijoje bėgama geležinkeliais, o karį lengva atpažinti. Juos sulaikydavo, nustatydavo tapatybę ir perduodavo tardytojams.
Kai kuriuos išsiuntė į drausmės batalionus. Pagal sovietinius įstatymus, jie buvo karo nusikaltėliai.
– Kai bėglius vežė į Lietuvą, jie turbūt tikėjosi kitokio sutikimo?
– Įsivaizduokite: atvažiuoja Lietuvos piliečiai su konvojumi vadinamaisiais Stolypino traukiniais ir laukia, kad juos tėvynėje sutiks kaip didvyrius. O mūsiškiai perima atvykėlius ir uždaro į Lukiškių kalėjimą. Iš ten visus nusiuntė į Pravieniškes.
Sutinku, stotyje jų išleisti nebuvo galima. Bet atveži į Lukiškes, išsiaiškini ir paleidi. O jie atliko bausmę sustiprintojo režimo kolonijoje – daug mėnesių.
– Kaip sužinojote, kad Pravieniškėse kali iš sovietų karinių dalinių bėgę jaunuoliai?
– Jų motinos ir žmonos rašė mums laiškus, o mes pakėlėme triukšmą.
– Kaip paaiškintumėte tokį įvykių posūkį?
– Mano manymu, Vidaus reikalų ministerija, kuriai tuomet priklausė kalinimo įstaigos, buvo pati juodžiausia, sovietiškiausia įstaiga. Ten vyravo sovietinė dvasia. Ji buvo nereformuota. Daugeliui darbuotojų Sovietų Sąjunga tebebuvo šventas dalykas.
– Kiek tokių jaunuolių buvo? Aptikau žinių apie maždaug dvi dešimtis.
– Daugiau, kur kas daugiau. Mes bandėme palengvinti tų kalinių dalią ir stengėmės juos išlaisvinti per Malonės komisiją. Kiti buvo paleisti lygtinai. Nedaugelis sėdėjo visą bausmės laiką.
Mums aiškino, kad šie kaliniai nuteisti už vagystes, apiplėšimus. Nesakau, kad tarp jų nebuvo tokių, kurie vogė, – gal valgyti neturėjo ko, gal pasisavino transporto priemonę.
Bet rusai yra mėgėjai prie politinių dalykų prikergti kriminalą. Visi Lietuvoje tai žinojo ir galėjo ką nors daryti.
– Ką, jūsų nuomone, politikai privalėjo daryti?
– Priimti teisės aktą, kad būtų persvarstytos tų asmenų bylos.
– Kodėl to nepadarė?
– Negalėčiau tvirtinti, kad politikai elgėsi piktybiškai ar bijojo Rusijos. Greičiausiai priežastis paprasta – Vidaus reikalų ministerijos valdininkų simpatijos Maskvai.
O Seime politikai tuo metu „kirto mišką“, ir jiems buvo nusispjauti, kad „skiedros lekia“.
– Kaip Pravieniškės paveikė tų jaunuolių likimą?
– Stipriai sulaužė. Jie patyrė traumą visam gyvenimui. Juk jaunuoliai, neturintys kriminalinių polinkių, kalėjo kartu su žudikais. Sugadintas gyvenimas. Turi visą gyvenimą aiškintis, už ką sėdėjai.
– Kodėl niekas nesikreipė į tarptautinius teismus?
– O kur kreiptis? Lietuva dar nebuvo ratifikavusi Žmogus teisių konvencijos. Be to, tai buvo jauni žmonės, neturintys teisinio išsilavinimo.
Valdžios atstovai turi atsiprašyti
Romanas Sedlickas, advokatas, buvęs Seimo narys
„Jei taip būtų nutikę Amerikoje, visi senatoriai jau būtų atsiprašę tų žmonių.
Tai vienas gėdingiausių mūsų istorijos puslapių. Lietuvos valdžia turi atsiprašyti kiekvieno jaunuolio, nuteisto sovietų karinių tribunolų, sugrąžintų į tėvynę ir atlikusių bausmę Pravieniškėse.
Taip, sutinku, valstybėje tada buvo labai įtempta padėtis. Jei šiuos jaunuolius būtų paleidę tiesiai iš traukinio, tai galėjo supykdyti rusus. Tačiau kai jie grįžo, juos reikėjo laikyti visai kitomis sąlygomis.
Politikai nesuprato, kad reikia ką nors daryti. O kalėjimo darbuotojų mentalitetas buvo sovietinis: darome tai, ką rusai liepė.“
Tai buvo teisinis nesusipratimas
Artūras Paulauskas, Seimo narys, buvęs generalinis prokuroras
„Tą situaciją pavadinčiau teisiniu nesusipratimu. Kai vyksta revoliucija, virsmas, niekada nebus viskas sklandu.
Mes skatinome pasitraukti jaunuolius iš kariuomenės, bet nebuvo priemonių juos ginti. Kariuomenės neturėjome, buvo gal pora policininkų.
Valstybė negali kištis į kitoje šalyje paskelbtą nuosprendį, tik jį vykdyti. Jei priėmei kalinį, tai tik su sąlyga, kad jis atliks bausmę.“
Maskva atnaujino persekiojimą
* Šią savaitę Valstybės saugumo departamentas (VSD) primygtinai paragino Lietuvos piliečius, kurie 1990–1991 metais paklausę Lietuvos valdžios raginimo atsisakė tarnauti sovietų kariuomenėje, šiuo metu nevykti į Rusiją, Baltarusiją ir kitas ne Europos Sąjungos ar NATO valstybes.
* Šis raginimas susijęs su Rusijos teisėsaugos bandymu atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą tų, kurie po 1990 metų kovo 11-osios pasitraukė iš sovietų kariuomenės arba atsisakė joje tarnauti. VSD perspėjo, kad susiklosčius tokiai tarptautinei situacijai per keliones į minėtas valstybes gali kilti grėsmė šių piliečių asmeniniam saugumui.
* Lietuva dar vasarą gavo Rusijos teisinio bendradarbiavimo prašymą dėl konkretaus žmogaus, kurį prašoma apklausti.
* „Ši veika Rusijoje pripažįstama kaip nusikalstama. Bet Lietuvoje tai nėra nusikalstama veika, todėl teisinės pagalbos prašymas nebus sprendžiamas“, – pranešė Generalinė prokuratūra.
* Lietuvos krašto apsaugos ministerijos duomenimis, nuo 1990 metų kovo 11 dienos prievartinės tarnybos sovietų armijoje atsisakė 1562 jaunuoliai. Iš jų 67 buvo prievarta išvežti į sovietų karinius dalinius.
* 20 vaikinų nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, trims iškeltos baudžiamosios bylos, o trys žuvo.
* 1465 vaikinai, norėdami išvengti prievartinės tarnybos ir sovietų armijos ar valdžios atstovų represijų, buvo priversti slapstytis, keisti gyvenamąją vietą, palikti šeimą.
* Minėtų asmenų pavardės nebus viešinamos gerbiant jų teisę į privatumą. Su jais bandoma susisiekti ir perspėti dėl grėsmių.
Kompensacija – 4 tūkstančiai litų
* 2012 metais buvo priimtas įstatymas dėl kompensacijų asmenims, 1990–1991 m. atsisakiusiems prievartinės tarnybos sovietų armijoje ir dėl to nukentėjusiems nuo sovietų veiksmų.
* Teisę gauti 4 tūkstančių litų kompensaciją įgijo ir asmenys, nuteisti laisvės atėmimu už pasitraukimą iš sovietų kariuomenės.
* Šia teise pasinaudojo ir kompensacijos paprašė tik keli Lietuvos piliečiai, kurie Pravieniškėse atliko laisvės atėmimo bausmę už pasitraukimą iš sovietų armijos.
