O kai kuris nors ateidavo ryte paraudusiomis akimis prašyti lito „ant alaus", Alfonsas sakydavo - Tuoj paklausiu žmonos - Aldute, ar duoti kaimynėliui litą alui? Aišku, žmona rėkdavo per visą laiptinę, kad ji tuoj duos kaimynui su puodu per galvą ar panašiai. - Matai, kaimynėli, - šypsodamasis sakydavo Alfonsas – negaliu....
Panašiai būdavo ir bet kokiais kitais atvejais - kai reikėjo „susimesti" perkant laiptinės durų spyną, įrenginėjant kiemo vartus, statant išmuštą koridoriaus langą ir t.t. - Matote, negaliu - šypsodamasis sakydavo Alfonsas, o Aldutės riksmas aidu aidėdavo visame name.
Panašūs demokratiniai triukai pastaraisiais metais tapo populiarūs ir tarp mūsų biurokratų, ir tarp politikų, ir tarp įvairaus plauko visuomenės veikėjų.
Bet kokį savo sprendimą ar sprendimo nebuvimą, ar kokius nors sumanymus, net ir, švelniai tariant, keistokus - madinga tapo apvilkti „visuomenės nuomone".
Tą nuomonę madinga tapo reikšti įvairiomis peticijomis. Štai šauna kokiam nors veikėjui pvz. idėja, kad jis padarys tvarką ir apvalys miestą nuo negražių skulptūrų. Skulptūras jis, aišku, pasirenka pagal savo skonį ir pradeda su jomis kariauti - kalba per TV, partiniuose susirinkimuose, skelbia peticijas ir ultimatumus. Surenka kelis tūkstančius parašų ir pretenduoja į absoliučiai teisią nuomonę.
Bet kažkaip vangiai ir neįtikinamai ir neryžtingai toks teisumo išreiškimas atrodo, ypač bendrame fone, kai lygiagrečiai renkami parašai dešimtyse kitų peticijų - dėl kelio tiesimo sodininkų bendrijoje, dėl kačiukų priežiūros, dėl skersgatvio pavadinimo, dėl šiukšlių išvežimo ir t.t. Trūksta išraiškingumo ir fantazijos lietuviškiems protestuotojams ir kovotojams už teisybę.
Na, Pietų Korėjoje protestuotojai, parodydami savo idėjos nuoširdumą - nusikerta pirštą, Italijoje prisirakina prie stulpo, o spynos raktą praryja. Prisigalvojama ir kitų išraiškingų akcijų. Tik mūsuose - toliau peticijų ir fotografavimosi kančios perkreiptu veidu - retai kada nueinama. Gal tik kunigaikštis Vilgaudas kartais surengia originalesnius performansus.
Kūrybinės minties ir originalumo badas tvyro ne tik visuomenės veikėjų rengiamose akcijose, bet ir tarp politinių veikėjų, kurie artėjant rinkimams pradeda visokias atrakcijas, kurios dažnai sveiko proto žmogui gali sukelti prunkštimo ir kvatojimo priepuolį.
Tik kartais man kyla įtarimas, kad visos šitos atrakcijos visai ir neskirtos sveiko proto žmonėms.
