„Karas sutraiškė gyvenimą, kurį mes kūrėme daug metų“, – „Lietuvos rytui“ teigė verslininko, Lietuvos garbės konsulo Ukrainos mieste Luhanske M.Zeleneco našlė Elena Zelenec. Kodėl jos vyras, kuris sutarė su Luhansko separatistais, buvo pagrobtas ir žiauriai nužudytas? M.Zelenecas birželį tapo Lietuvos garbės konsulu Ukrainoje, o rugpjūtį buvo nužudytas. Kaip šie įvykiai susiję?
Atsakymo į šį klausimą kiekvieną dieną ieškanti našlė E.Zelenec vakare prieš miegą mintyse meldžiasi. Ji prašo vyro, kurį vadina rusišku Nikolajaus vardu, atleisti, kad negalėjo jo palydėti į paskutinę žemiškąją kelionę.
Rytą pabudusią 40 metų moterį kaskart apninka baimė, kad sutuoktinio niekada nebebus šalia ir jai vienai teks rūpintis keturiais vaikais.
Juvelyrinių dirbinių įmonės direktorė, dar neseniai gyvenusi puikiame bute Luhanske, tapo karo pabėgėle ir dabar blaškosi tarp Ukrainos ir Rusijos.
Šios savaitės pradžioje ji tvarkėsi skubiai išsinuomotą butą Charkove. Vėliau išvyko į Rusiją, kur gyvena vyriausias sūnus ir jos vyro sesuo.
Iš Rusijos savaitės pabaigoje Elena vėl sugrįžo į Ukrainos miestą Charkovą. Artėja Rugsėjo 1-oji. Jie abu su vyru norėjo, kad du viduriniai vaikai mokslus tęstų ukrainietiškoje mokykloje.
Iš Luhansko atvykusi anyta pagaliau marčiai papasakojo daugiau M.Zeleneco žūties aplinkybių.
Manė, kad pavojus negresia
Tragedijos niekas nenujautė, nebuvo jokių pranašiškų ženklų, nors padėtis separatistų kontroliuojamame Luhanske buvo labai įtempta.
39 metų M.Zelenecas manė, kad Luhanske jam negresia pavojus – jis sutarė su politikais, kurie rėmė separatistų, ten vadinamų pašauktiniais, pajėgas. Be to, ir pats turėjo ambicijų dėl politikos – ateityje norėjo tapti miesto meru.
Verslininkas nepalaikė per Maidano revoliuciją į Kijevą atėjusios valdžios. Jis teigė, kad imtų ginklą į rankas ir eitų kovoti, bet nežino, už ką.
Šį pavasarį M.Zelenecas išplatino pareiškimą, kad atsisako mokėti mokesčius. Tai sukėlė audringą reakciją Ukrainoje – verslininką imta vadinti separatistu.
Garsus Ukrainos žurnalistas ir teisininkas Serhijus Ivanovas „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad M.Zelenecas vasarį finansiškai parėmė pirmosios separatistų palapinės pastatymą centrinėje Luhansko aikštėje. Esą tai žurnalistui paliudijo šaltiniai iš pačių separatistų.
Geriausias M.Zeleneco draugas ir verslo partneris buvo Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatas Sergejus Gorochovas. Šis politikas atvirai palaiko separatistų veiksmus ir kritikuoja dabartinę Kijevo valdžią.
M.Zeleneco bičiulis žurnalistas Vladimiras Lermontovas iš Luhansko teigė, kad S.Gorochovas 2012 metais laimėjo rinkimus į Ukrainos Aukščiausiąją Radą būtent draugo dėka.
Tada M.Zelenecas tapo ir šio deputato visuomeniniu patarėju. V.Lermontovo teigimu, viskas, ko imdavosi Nikolajus (taip jį vadino ir draugai), pavykdavo.
„Nikolajus buvo taikus žmogus. Jis žuvo teritorijoje, kurią kontroliuoja teroristai, separatistai. Todėl jie kalti dėl jo mirties. Manau, jį nužudė dėl pinigų. Tai ne pirmo verslininko mirtis tame regione“, – kalbėjo V.Lermontovas.
Per karą – žinia iš Lietuvos
M.Zeleneco ir S.Gorochovo nuomonės dėl Ukrainos ateities ne visada sutapdavo. M.Zelenecas manė, kad šalį krečiantį konfliktą reikia spręsti taikiai.
O štai S.Gorochovas nuvyko į Kremlių ir Luhansko gyventojų vardu garsiai paprašė Rusijos ne tik palaikyti juos žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais.
Į Rytų Ukrainą ėmė plūsti ginkluoti samdiniai. Ukrainos kariuomenė ėmėsi atsakomųjų veiksmų – prasidėjo antiteroristinė operacija.
Netrukus M.Zelenecą pasiekė žinia, kad jau vykstant karo veiksmams Lietuvos užsienio reikalų ministras L.Linkevičius birželio 14-ąją staiga pasirašė nutarimą jį paskirti Lietuvos garbės konsulu. Niekada Lietuvoje nebuvęs verslininkas apsidžiaugė.
Jis tapo jau aštuntuoju mūsų šalies garbės konsulu toje šalyje.
Pailsėti – į Krymą
Padėtis Luhanske ir visoje Pietryčių Ukrainoje tapo sunkiai valdoma.
Banditai, prisidengę politiniais lozungais, plėšikavo, prievartavo moteris, gatvėse stabdydavo vairuotojus ir pasisavindavo jų prabangius automobilius.
Netrukus visą pasaulį sukrėtė žinia, kad liepos 17 dieną virš Rytų Ukrainos numuštas Malaizijos oro linijų keleivinis lėktuvas.
Pasitaręs su žmona M.Zelenecas nutarė skubiai trauktis iš Luhansko.
Į Rusijos kontroliuojamą Krymo pusiasalį Zelenecų šeima išvyko liepos 18 dieną. Išvakarėse Luhanske dingo elektra, tad M.Zelenecui priklausančiose gamyklose ėmė strigti gamyba.
Išvykdama iš Luhansko Zelenecų šeima pravažiavo 11 punktų, kuriuos kontroliavo separatistų pajėgos.
Sugrįžo tiktai trumpam
Liepos 28-ąją, palikęs šeimą atostogauti Kryme, M.Zelenecas grįžo į Luhanską. Bet tik trumpam.
Jis ketino sumokėti darbuotojams atlyginimus, pasirūpinti motina ir sutvarkyti įmonių valdymą, kad tai būtų galima daryti per atstumą.
Abu su žmona Elena jie galutinai nutarė persikraustyti į Ukrainos miestą Charkovą.
Rugpjūčio 8-ąją Elena su vaikais iš Krymo išvyko į kitą Rusijos regioną, kur gyvena jos vyro sesuo.
Čia palikusi vaikus ji rugpjūčio 9-ąją autobusu išriedėjo į Charkovą.
Tą pačią dieną iš Luhansko į Charkovą turėjo išvykti ir Nikolajus. Ji bandė vyrui prisiskambinti.
Pagaliau susisiekusi su Luhanske likusiais giminaičiais moteris sužinojo, kad jos sutuoktinis dingo.
Pagrobė ginkluoti banditai
Sutvarkęs verslo reikalus ir pasiėmęs būtiniausius daiktus bei dokumentus rugpjūčio 9-osios rytą M.Zelenecas nusileido į po daugiabučiu namu esančią automobilių stovėjimo aikštelę.
Kelių įmonių savininkas į Charkovą ketino vykti ne tarnybiniu, o nuosavu automobiliu. Jį palydėjo daugiabučio durininkės brolis.
Staiga į aikštelę įlėkė mikroautobusas be numerių. Iš jo iššoko ginkluoti vyrai. Verslininkui ir durininkės broliui jie liepė sėstis į mikroautobusą.
Išsigandusi durininkė paklausė, kodėl suima abu vyrus ir kur juos gabens. Jai buvo atsakyta, kad tik patikrins dokumentus ir paleis.
Ilgai ieškojo kūno
Durininkės brolis namo grįžo po penkių parų.
Jis papasakojo, kad su M.Zelenecu jie buvo nuvežti į Luhansko pakraštį, kur yra miesto ligoninė. Verslininkas buvo sušaudytas, o jis įkištas į rūsį. Verslininko draugai puolė ieškoti kūno. Jį pavyko rasti tik po septynių parų miške.
Tomis dienomis buvo karšta, tad atpažinti žuvusįjį buvo sunku. Atvežta verslininko motina pažino sūnaus akinius, raktus.
Luhansko žurnalistai „Lietuvos rytui“ teigė, kad ant kūno buvo ir kankinimo žymių.
Bičiulis glaudžiasi Rusijoje
Nužudyto mūsų šalies garbės konsulo Ukrainoje geriausią draugą S.Gorochovą „Lietuvos ryto“ žurnalistė užtiko ketvirtadienį, rugpjūčio 28 dieną, Rusijoje.
Kaip tik tuo metu pasklido žinia, kad Rusija įsiveržė į Ukrainą. S.Gorochovas pasakė, kad jam dabar nepatogu kalbėti.
Tačiau patikintas, kad pokalbis nebus ilgas, prorusiškasis Ukrainos politikas, kuriam Kijevas grasina baudžiamąja atsakomybe, pagaliau sutiko.
Rekomenduoti – kodėl gi ne?
– Jūs buvote geras M.Zeleneco draugas? – paklausiau S.Gorochovo.
– Su Nikolajumi mes draugavome 25 metus, kartu mokėmės mokykloje.
– Buvote ir verslo partneriai?
– Taip. Mes kartu dirbome, kai kūrėsi gamykla „Maršal“, kuri garsi posovietinėje erdvėje. Ji gamina statybinę armatūrą. Produkcija buvo siunčiama ir į Baltijos šalis. Turime prekybos biurą ir Lenkijoje.
– Kas nužudė jūsų draugą?
– Jį nužudė niekšai. Tokių žmonių kaip Nikolajus užmušti negalima. Jis gyveno laikydamasis Dievo įstatymų. Teisėtvarkos organai turi išsiaiškinti, kas jį nužudė.
– Kas dabar Luhanske šeimininkauja – banditai, samdiniai?
– Ten vyksta nesuprantami dalykai. Pašauktinių pajėgose yra ir normalių žmonių, bet yra ir vagių, ir atmatų.
Pastarųjų yra ir Luhanske, ir tose teritorijose, kurias kontroliuoja Ukrainos nacionalinė gvardija.
Neseniai užpuolė Luhansko apskrityje esančio Severodonecko miesto merą, atėmė turtą ir privertė pasirašyti raštą, kad atsisako savo posto.
– Gal Luhansko pašauktiniai žino, kas nužudė Nikolajų?
– Mano žiniomis, Luhanske į įvykio vietą buvo nuvažiavę penki milicininkai. Jie viską užrašė. Milicija ten pasitikima. Tai patriotai, kurie ten dirba.
– Ar Nikolajus gerai sutarė su pašauktinių, dar vadinamų separatistais, pajėgomis?
– Nikolajus su visais sutarė, jis pasisakė už taikų konfliktų sprendimo būdą ir už taikią Ukrainos federalizaciją.
– Ar žinojote, kad jis paskirtas Lietuvos garbės konsulu?
– Taip, žinau, kad jis važiavo į ambasadą, ir jam suteikė šį vardą.
– Ar jūs rašėte jam rekomendaciją? Mat tam, kad taptum garbės konsulu, reikia turėti kelias savo šalies žinomų žmonių rekomendacijas.
– Neprisimenu, nes tai užtruko tikrai ilgiau nei metus. Bet jei Nikolajui reikėjo, žinoma, kad tokią rekomendaciją daviau.
– Kas bus dėl jo ir jūsų bendro verslo?
– Jau du mėnesius mūsų verslas sustojęs, niekam nemokami atlyginimai.
– Ar Luhanske jūsų gamyklos saugomos?
– Taip, saugomos. Tikiuosi, kad jų neišvogs.
Po mirties – apdovanojimas iš Lietuvos
* Lietuvos užsienio reikalų ministerija po mirties M.Zelenecą apdovanojo garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.
* Šis apdovanojimas skirtas už Lietuvos ir Ukrainos dvišalių santykių puoselėjimą, aktyvų darbą stiprinant dvišalį bendradarbiavimą.
* Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl M.Zeleneco mirties pareiškė užuojautą jo artimiesiems.
* Po to užuojautą dėl Lietuvos garbės konsulo žūties pareiškė JAV valstybės departamentas, Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton, Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai, kiti aukšti pareigūnai.
