Tačiau ar galime baigti diskusijas, nežinodami, kas gi iš tiesų laukia paprastų žmonių, kokie bus euro įvedimo kaštai ir ekonominė nauda? Ar galime įvedinėti eurą neturėdami išsamaus vaizdo apie jo įvedimo pasekmes? Ar išnirsime iš didžiausio šešėlio visoje Europoje ir „Eurostat“ ataskaitose nebebūsime linksniuojami kaip mažiausiai per biudžetą bendrąjį vidaus produktą perskirstanti šalis visoje ES? Ar tapsime „dar“ turtingesni, ekonomiškai ir socialiai saugūs, ar pakilsime ir kada, iš pirmos vietos nuo galo Europoje pagal emigracijos lygį (ypač – 25-29 m. tautiečių), savižudybes, vėlavimų atsiskaityti ir vagysčių apimtis, korupcija? Ar pasieksime ES šalių vidurkį savo pensijomis ir vidutinėmis algomis, kuriomis vis nesiseka apleisti paskutinių šalių ES trejetuko?
Yra Lietuvoje ekonomistų, kurie drįsta aiškinti, kad paprasto žmogaus kasdieninis gyvenimas su valiutos pakeitimu nesusijęs. Tokių pasakų ne kartą girdėjome įvairiuose forumuose, propagandiniuose, arba, kaip dabar madinga teigti, – informaciniuose „smegenų plovimuose“. Tačiau pasakotojams visada norisi priminti, kad Lietuva, stodama į ES, stojo ne į šiaip kokią, bet, remiantis Lisabonos sutartimi, į Ekonominę ir pinigų sąjungą, kurioje sukurta vidaus rinka „siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįsta, kuri „kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą. Ji (sąjunga – aut.) skatina ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių narių solidarumą“. Tačiau visiškai aišku, kad euro įvedimas šiems gražiai išrašytiems tikslams užtikrinti nėra ta pakankama sąlyga – tam reikia vieningos fiskalinės politikos. O ar tokią ES turi? Ar ji gali egzistuoti esant valstybių narių nelygybei, kai vienos šalies piliečio pensija – 1000 eurų, o kitos – nesiekia 200 eurų?
Akivaizdu, kad euro įvedimas Lietuvoje naudingas ne tiek pačiai Lietuvai, kiek ES. Ir tai neslėpdamas, likus dienai iki lemtingojo ES „leidimo“ paskelbimo, viešai pasakė eurokomisaras Algirdas Šemeta. „Lietuvai įstojus į euro zoną, ji bus kaip niekada saugi“, – sakė jis, tarsi netyčia palikdamas dviprasmybę „ji“. Saugi Lietuva ar saugi ES?
Dar daugiau: Italijos valstybės sekretorius Sandro Gozi, atsakingas už Europos reikalus, paantrino, kad „Lietuva bus ne tik nauja euro zonos narė, bet labai patikima narė, nes ekonominis procesas Lietuvoje yra tas, kurį galima naudoti kaip patikimą ir tvirtą pavyzdį. Tai – geros naujienos visai Europai “. Regis, Lietuva tapo ne tik „gera naujiena Europai“, bet ir, kaip pasidžiaugė ES tarpinstitucinių santykių komisaras Marošas Šefčovičius, atsaku euroskeptikams, prognozavusiems euro zonos žlugimą. Vadinasi, Lietuva tarsi gelbėjimo ratas ištraukė skęstančią ES.
Bet grįžtant nuo globalinių pamąstymų prie visiškai žemiškų, – jei įsivesime eurą, man, kaip ir eiliniam Lietuvos piliečiui, norėtųsi žinoti ne tik visus galimus scenarijus ir pasekmes, kurioms jau dabar reikia ruoštis. Nes tauškalai, kad sutaupysime valiutos keitimo maržas, nieko neįtikina: vidutines pajamas gaunantis lietuvis dažniausiai valiutos nekeičia, o jei ir keičia, tai dažniau net ne į eurus, o į Turkijos liras arba Egipto svarus, kai pagaliau pavyksta susitaupyti atostogoms, o ką kalbėti apie daugumą Lietuvos piliečių, kurie gyvena vargingai, vos sudurdami galą su galu. Tai tik patvirtina faktą, kad euro įvedimo žingsnį mūsų euro optimistai žengia pusiau akli, neapgalvoję, kaip suvaldys valstybę ir sužalotą jos socialinę politiką. Ypač, – kai po euro įvedimo nukris rožinė užsklanda, o visiems tautiečiams plačiai atsivers akys ir, žinoma, piniginės.
Dar pavasarį apie tai kalbėjome su Lietuvos banko vadovu ir didžiaisiais šalies finansų strategais. Neabejoju, kad jie turi išsamų vaizdą apie visas euro įvedimo pasekmes, tačiau tuo vaizdeliu nenori nė su kuo dalintis. Nes puikiai žino istoriją: nei vienos pasaulio valstybės piliečiai, įsivedę naują valiutą, neišgyveno ekonominio pakilimo (išskyrus, žinoma, Šveicariją XIX a., bet ar į ją galėtume lygiuotis ir su ja lygintis?), dažniau, beveik visada, gyvenimo lygis krito. Ir kaip savo patirtimi apie euro įvedimą dalijosi žinomas latvių kompozitorius, buvęs kultūros ministras Raimondas Paulas, į žadėtą rojų eiliniai žmonės nepateko: vargšai tapo skurdesni, o turtingieji - turtingesni. Nepaisant to, savos valstybės, Lietuvos, piliečiams euras džiugiai ir plačiai reklamuojamas, pateikiant tik vieną galimybę be jokių alternatyvų – įsivesti eurą. Panašiai kaip sovietinio komunizmo laikais: yra tik viena nuomonė, o jei ji nepatinka ir neįtikina, patikėti padės didžiulė europropaganda, apmokėta mūsų pačių pinigais.
Visa informacija vienos krypties – vien tiktai pozityvi ir teigiama, be jokio analitinio, realaus pagrindo. Nors manyti ir teigti, kad euro zonos padangėse nėra debesų, labai naivu: Europos, ir ne tik, ekonomistai mato sisteminės stagnacijos, kuri grasina recesija, požymius (visų pirma, dėl dvigubai mažesnio nei tikėtasi bendrojo vidaus produkto augimo pirmąjį šių metų ketvirtį), o šiomis dienomis konjunktūrines prognozes paskelbęs Pasaulio bankas ES ir euro zoną perspėjo apie galimą defliaciją ir pavojingas skolas.
Tai išgirdę, pirmieji subruzdo vokiečiai – šios šalies bankų ir taupomųjų kasų susivienijimo vadovai, draudikai, ekonomistai kritikuoja Europos centrinio banko politiką ir siekia, kad bent jų šalyje dėl dviprasmiškų sprendimų nenukentėtų žmonės. O kas vyksta Lietuvoje? Ar ruošiamės pesimistiniam euro zonos scenarijui bei koks jis bus? Štai Estijoje ir Latvijoje prieš euro įvedimą didėjo atlyginimai, socialinės išmokos. O pas mus?
Nė kiek neabejoju, kad Lietuvos bankas ir finansų strategai puikiai numano, kaip viskas bus. Tik tyli. Ir toliau leidžia milijonus propagandinei miglai apie tai, kad euras yra gerai. Neabejoju ir tuo, kad euro iniciatoriai irgi turi mažas pensijas ar algas gaunančių kaimynų, draugų, artimųjų ir jų elgesys beatodairiškai veržtis euro link yra skatinamas net ne asmeninės naudos, o per Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį susiformavusio mankurtiškumo. Jie girdi ir supranta, tik nereaguoja. Užtat puikiai klauso ir vykdo užduotis, atkeliaujančias iš Briuselio, Vašingtono ir kitų vakarietiškų kampelių, nė nemąstydami, kad galėtų elgtis kaip nors kitaip. Kaip pavyzdžiui, Danijos ar Didžiosios Britanijos pareigūnai, išsiderėję neįsivesti euro.
Kita vertus, juk būti mankurtu paprasčiau, – esi tik vykdytojas be jokios atsakomybės. Ir tau nerūpi jokie ES gyvenimo lygio vidurkiai. Visiškai realios euro nesėkmės atveju bus galima parodyti pirštu į kaltus Briuselio link ir plačiai nusišypsoti: norėjau kaip geriau, išėjo – kaip visada. O ES gyvenimo vidurkiai teliks mūsų vaikams ir anūkams. Jei žinoma, ir jų pačių dar liks Tėvynėje, pavadinimu Lietuva.
